Natùfo kultūrà, mezolito archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi penkiloktame–dvyliktame tūkstantmetyje prieš Kristų Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (dabartinė Izraelio, Libano ir Palestinos teritorija). Pavadinta pagal D. Garrodo 1929–32 tirtą Šukbos urvą prie Vadi an Natufo upės (šalia Jeruzalės). Skirstoma į ankstyvąjį (tryliktas–vienuoliktas tūkstantmetis prieš Kristų) ir vėlyvąjį (vienuoliktas–dešimtas tūkstantmetis prieš Kristų) laikotarpius.
Žmonės gamino mikrolitus, darbo įrankius (pjautuvai, grūstuvės). Iš kaulo darė žvejybos įrankius (harpūnai ir kabliukai), iš kaulo ir akmens – pakabučius, žmonių ir gyvūnų figūras, kitus papuošalus. Vertėsi medžiokle (gazelės, elniai, laukiniai jaučiai, onagrai, lokiai), maisto rinkimu (javai, migdolai, gilės, pistacijos), žvejyba.
Natufo kultūros gyventojai pirmieji ėmėsi žemdirbystės, prisijaukino šunį. Gyveno pusiau žeminiuose būstuose, dažnai su akmenų pagrindu. Pastatai apvalūs ar ovalūs, 3–6 m skersmens, su ugniaviete viduryje. Iki 3000 m2 ploto gyvenvietėse buvo 100–150 pastatų. Nedidelė dalis žmonių gyveno urvuose. Mirusiuosius nedegintus laidojo apleistuose gyvenviečių namuose, rečiau – urvuose. Dažni vaikų kapai (apie 1/3), aptinkama kolektyvinių kapų. Kai kuriose gyvenvietėse mirusiojo galva buvo atskiriama nuo kūno. Įkapės – dažniausiai papuošalai.