natūralizãcija (pranc. naturalisation < lot. naturalis – įgimtas, gamtinis), vienas pilietybės įgijimo būdų, kai pilietybė suteikiama kitos valstybės piliečiui arba asmeniui be pilietybės. Tarptautinė teisė pripažįsta kiekvienos valstybės teisę svetimšaliui suteikti pilietybę natūralizacijos būdu. Natūralizacijos tvarką nustato valstybės įstatymai. Asmens prašymas dėl pilietybės suteikimo dažniausiai paduodamas valstybės vadovui ar kitai aukščiausios valdžios institucijai. Dažniausiai natūralizacijos būdu pilietybė suteikiama asmeniui, kuris pilietybę suteikiančioje valstybėje išgyveno tam tikrą laiką (sėslumo cenzas), išlaikė konstitucinių pagrindų, istorijos ar kitą egzaminą. Neretai reikalaujama mokėti valstybinę kalbą (pavyzdžiui, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje), turėti nuolatinį pragyvenimo šaltinį, būti nepriekaištingos reputacijos ir kita. Kai kuriose valstybėse asmenims, kurie su pilietybę suteikiančia valstybe susiję nacionaliniais, etniniais ar kalbiniais ryšiais, nustatomas palengvintas natūralizacijos procesas, pavyzdžiui, pagal Didžiosios Britanijos 1981 Pilietybės įstatymą jos pilietybė suteikiama Didžiosios Britanijos įtakai priklausančių valstybių piliečiams, savo gyvenamąją vietą deklaravusiems Didžiojoje Britanijoje ir pateikusiems prašymą dėl pilietybės; Brazilijoje palengvintas natūralizacijos procesas nustatytas visiems portugališkai kalbantiems užsieniečiams; Izraelyje pagal 1950 įstatymą kiekvienas žydas turi teisę į repatriaciją, o žydu yra laikomas tas, kieno motina yra žydė, arba tas, kuris priėmė judaizmo tikėjimą ir neišpažįsta ktitos religijos. Asmenims, susituokusiems su valstybės, kurios pilietybės jie siekia, asmenimis, taip pat dažnai nustatomas palengvintas natūralizacijos procesas (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje asmeniui, susituokusiam su Didžiosios Britanijos piliečiu, taikomas mažesnis sėslumo cenzas – ne 6, bet 3 metai). Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Kanadoje, Prancūzijoje, Rusijos Federacijoje, Ukrainoje) numatytas paprastesnis natūralizacijos procesas ir išimties tvarka suteikiama pilietybė asmenims, kurie naudingi šioms valstybėms, tai yra daug pasiekę moksle, kultūroje ir kita. Ir natūralizuoti piliečiai, ir asmenys, pilietybę įgiję gimdami, dažniausiai turi vienodas teises. Kartais pasitaiko išimčių, kai natūralizuoti piliečiai turi mažiau teisių nei tos valstybės piliečiai, kurie pilietybę įgijo gimdami. Dažniausiai yra ribojamos natūralizuotų piliečių teisės eiti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje, o renkamos pareigos neretai siejamos su tam tikru laikotarpiu, kuris turi praeiti nuo pilietybės įgijimo momento (pavyzdžiui, Estijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentais gali būti renkami tik piliečiai, kurie pilietybę įgijo gimdami; Lietuvoje kandidatui į prezidentus keliamas reikalavimas būti pragyvenusiam šalyje ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus, Rusijos Federacijoje – ne mažiau kaip 10 metų). Natūralizacijos būdu įgytos pilietybės asmuo netenka taikant denatūralizaciją.
LIETUVOJE pagal Pilietybės įstatymą (2010, įsigaliojo 2011) natūralizacija galima esant asmens prašymui, jei jis sutinka prisiekti ir atitinka šias sąlygas: išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, turi teisę nuolat gyventi Lietuvoje ir teisėtą pragyvenimo šaltinį, gyvena Lietuvoje pastaruosius 10 metų, yra asmuo be pilietybės arba pilietis valstybės, pagal kurios teisę Lietuvos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ar raštu pareiškia savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos pilietybė. Asmeniui, susituokusiam su Lietuvos piliečiu, taikomas paprastesnis natūralizacijos procesas – nekeliamas reikalavimas turėti teisėtą pragyvenimo šaltinį, taikomas mažesnis sėslumo cenzas (bendrai su sutuoktiniu Lietuvoje turi pragyventi 7 metus). Asmeniui, susituokusiam su Lietuvos piliečiu tremtiniu, politiniu kaliniu ar jų vaikais, gimusiais tremtyje, Lietuvos pilietybė gali būti suteikiama, jei jie susituokę persikelia nuolat gyventi į Lietuvą ir pastaruosius 5 metus bendrai su sutuoktiniu, Lietuvos piliečiu, gyvena Lietuvoje (tokiems asmenims valstybinės kalbos egzamino laikyti nereikia). Pilietybę išimties tvarka Lietuvai nusipelniusiems ir įsiliejusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės gali suteikti Prezidentas. Nuopelnais Lietuvai laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo itin reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Lietuvos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių padarinių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.
1837