natūralzmas, filosofijos kryptis, teigianti, kad visus objektus ir reiškinius galima paaiškinti gamtinėmis priežastimis ir dėsniais. Laiko gamta viską, kas egzistuoja, atmeta antgamtinių veiksnių pažinimą ir egzistavimą. Susijusi su materializmu, pozityvizmu, scientizmu, empirizmu, pragmatizmu, analitine filosofija ir kitomis filosofijos kryptimis bei nuostatomis. Natūralizmo idėjos reikštos filosofijos istorijos įvairiais laikotarpiais. Kaip savarankiška filosofijos kryptis natūralizmas susiklostė Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. pirmoje pusėje. Plėtojo pozityvizmo siekį iš filosofijos pašalinti metafizinius klausimus. Etikoje dorovinę sąmonę ir moralės normas siejo su žmogaus prigimtimi, teigė vertybių socialinį istorinį sąlygotumą ir kintamumą. Antropologinėms (natūralistinis humanizmas) ir socialinėms problemoms spręsti siekė taikyti gamtamokslinius metodus. Epistemologijoje (W. V. O. Quine’as, S. Stichas, R. Rorty ir kiti) žinojimo tyrimus siejo su mokslo istorija, mokslo ir žinių sociologija bei kognityvine psichologija. Siekė nustatyti ne pažinimo proceso normatyvines taisykles, bet pateikti patarimų mokslininkui praktikui. Epistemologiją traktavo kaip atskirų specialiųjų mokslų teoriją. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje ryškios natūralizmo ir analitinės filosofijos suartėjimo tendencijos.
L: Naturalism and the Human Spirit New York 1944; Naturalism and Rationality New York 1986; P. Kurtz Philosophical Essays in Pragmatic Naturalism New York 1990.