natūralzmas teatrè. Kaip dramaturgijos ir teatro srovė natūralizmas itin plito 1880–1900. Buvo siekiama atitrūkti nuo iliuziškumo kūrimo tradicijos ir preciziškai atkartoti tikrovės reiškinius, gyvenimo tiesą. Siekta tikroviškos vaidybos, ansambliškumo, buvo kruopščiai parengiamos masinės scenos. Atsisakyta tapybinių dekoracijų (atsirado vadinamasis paviljonas – 3 sienos su lubomis). Naudoti tikri arba tikroviški kostiumai, baldai ir daiktai, itin pabrėžta šviesos reikšmė. Prancūzų teatro režisierius A. Antoine’as suformulavo vadinamąjį ketvirtosios sienos reikalavimą – scenoje aktoriai turi elgtis taip, tarsi būtų atskirti nuo žiūrovų nematoma siena, publika privalo išgyventi emocijas, tarsi žvilgčiodama į spektaklio herojų kasdienį gyvenimą.
Prancūzijoje natūralizmo dramaturgijoje ir teatre prielaidas suformulavo É. Zola (straipsnių rinkiniai Natūralizmas teatre / Naturalisme au théâtre, Mūsų dramaturgai / Nos auteurs dramatiques, abu 1881), Švedijoje – A. Strindbergas (straipsniai Natūralistinė drama / Naturalistiska drama 1888, dramos Freken Julija pratarmė; Apie šiuolaikinę dramą ir šiuolaikinį teatrą / Om moderna drama och moderna teater 1889). 19 a. pabaigoje natūralizmo principų laikytasi Théâtre‑Libre Paryžiuje (įkurtas 1887, režisierius A. Antoine’as), teatre Freie Bühne Berlyne (įkurtas 1889, režisierius O. Brahmas), Independent Theatre Londone (įkurtas 1891, režisierius J. Greinas), Maskvos dailės teatras (režisieriai K. Stanislavskis, V. Nemirovičius‑Dančenka).
L: É. Zola Natūralizmas teatre: Teorijos ir pavyzdžiai / sud. R. Vasinauskaitė Vilnius 2008.