natūralzmo literatūrà. Susiklostė 19 a. antroje pusėje Prancūzijoje ir paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būdinga objektyvus, aiškus, beaistris tikrovės ir žmogaus charakterio vaizdavimas. Literatūrai turėjo įtakos pozityvizmas, gamtos mokslų teorijos, natūralistinė estetika, rėmėsi Ch. R. Darwino ir E. Haeckelio evoliucijos teorija, J. S. Millio eksperimentine induktyviąja metodika (knyga Logikos sistema / System of Logic 2 tomai 1843), A. Comte’o (Pozityviosios filosofijos kursas / Cours de philosophie positive 6 tomai 1830–42), H. A. Taine’o (Meno filosofija / Philosphie de l’art 1865–67, knygos Anglų literatūros istorija / Histoire de la littérature anglaise 1863–64 pratarmė), filosofija. Literatūroje natūralizmo pirmtakai – J. Champfleury, L. É. E. Duranty, G. Flaubert’as, broliai E. ir J. de Goncourt’ai (natūralizmo manifestu laikoma jų romano Žermini Lasertė / Germinie Lacerteux 1865 pratarmė). Galutinai natūralizmą literatūroje įtvirtino É. Zola, išplėtojęs natūralizmo teoriją (knygoje Eksperimentinis romanas / Le roman expérimental 1880, natūralistinė ir socialinė vienos šeimos istorija vaizduojama 20 romanų cikle Rugonai Makarai / Rougon-Macquart 1871–93, t. p. straipsniai apie natūralizmą teatre). 19 a. 8 dešimtmetyje apie É. Zola susibūrė natūralistų grupė (G. de Maupassant’as, J.‑K. Huysmansas, A. Daudet ir kiti). Natūralistai kruopščiai tyrinėjo žmogaus poelgius (jie esą nulemti biologinės prigimties), kasdienę buitį, darbo sąlygas, technologines naujoves ir medicinos laimėjimus. Pasak É. Zola, žmogus yra tarsi mašina, kurią rašytojas išardo ir vėl iš naujo surenka. Pagal natūralizmo teoriją menas paklūsta mokslo dėsniams (É. Zola romanų ciklo paantraštė naikina meno ir mokslo ribą – Vienos šeimos prigimtinė ir socialinė istorija Antrosios imperijos laikotarpiu / Histoire naturelle et sociale d’une famille sous le Second Empire). Rašytojų manymu, literatūros kūriniui nėra netinkamų siužetų ar nevertų temų, juose nagrinėjamos bedalių, engiamųjų, skurdo, fiziologijos, psichikos problemos, detaliai aprašomi buities vaizdai, vartojamas grubus žargonas. Vengta tragedijos žanro, nes jis dažniausiai susijęs su aristokratinės visuomenės luomu. Natūralistiniu stiliumi daugiausia rašyta prozos ir dramos kūriniai. Juose nesiekta fantazuoti, moralizuoti.
Vokietijoje natūralizmas reiškė moderniosios literatūros pradžią (brolių H. Harto, 1855–1906, ir J. Harto, 1859–1930, kūryba, darvinistiniais principais parašytas C. Alberti, 1862–1918, romanas Kova už būvį / Der Kampf ums Dasein 6 dalys 1888–1895). Vokietijoje natūralizmo centru tapo Berlynas. M. G. Conradas (1846–1927) natūralistų grupuotę subūrė Miunchene, leido savaitraštį Die Gesellschaft. Natūralistinių dramų parašė A. Holzas, J. Schlafas, G. Hauptmannas. A. Holzas plėtojo ir natūralizmo teoriją (knyga Menas, jo esmė ir dėsniai / Die Kunst, ihr Wesen und ihre Gesetze 2 tomai 1891–92; joje meną apibūdino matematine formule). Vokietijoje natūralizmo įtaką patyrė skandinavų rašytojai – H. Ibsenas (pjesės Visuomenės šulai / Samfundets støtter 1877, Šmėklos / Gengangere 1881), A. Strindbergas (pjesės Tėvas / Fadren 1887, Freken Julija / Fröken Julie 1889). Mažiau natūralizmas išplito į kitas šalis (anglų rašytojų G. A. Moore’o ir G. R. Gissingo, portugalų romanisto J. M. Eços de Queirózo, rusų D. Mamino-Sibiriako, P. Boborykino, lenkų rašytojos G. Zapolskos kūryba). Italijoje panašus literatūrinis judėjimas vadintas verizmu (G. Verga, L. Capuana ir kiti). É. Zola veikalai turėjo įtakos ir Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojams, bet literatūroje nesusiklostė atskira natūralizmo vaizduota kryptis, siejosi su realizmu. Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojai savo kūryboje daugiau vietos skyrė gyvūnų ir žmonių iracionaliam elgesiui. Žymiausi rašytojai – A. Cahanas (1860–1951), S. Crane’as, T. Dreiseris, H. Garlandas, E. A. G. Glasgow (1873–1945), J. Londonas, B. F. Norrisas, D. G. Phillipsas (1867–1911), J. E. Steinbeckas, E. Wharton.
19 a. pabaigoje natūralizmas pradėjo silpti, austrų rašytojas H. Bahras išspausdino traktatą Natūralizmo įveikimas (Die Überwindung des Naturalismus 1891). Natūralizmas turėjo įtakos socialistiniam realizmui, dokumentinei literatūrai, t. p. Stanislavskio sistemai, muzikiniam teatrui ir kino estetikai. Natūralistų aplinkoje išryškėjo impresionizmo ir simbolizmo bruožai.
Natūralizmo literatūra Lietuvoje
Lietuvoje atskira natūralizmo kryptis nesusiklostė. Bruožų yra J. Baltušio (novelių romanas Parduotos vasaros 2 knygos 1957–69), I. Simonaitytės (apysaka Pikčiurnienė 1953), A. Vienuolio (romanas Puodžiūnkiemis 1952), Žemaitės prozoje, t. p. K. Jasiukaičio, Lazdynų Pelėdos, J. Marcinkevičiaus, K. Pakalniškio, G. Petkevičaitės-Bitės kūryboje.
natūralizmas literatūroje; natūralizmas
L: A. Vaičiulaitis Natūralizmas ir lietuvių literatūra Kaunas 1936; Ch. Walcutt American Literary Naturalism, a Divided Stream Minneapolis 1956; E. Ruprecht Literarische Manifeste des Naturalismus 1880–1892 Stuttgart 1962; U. Münchow Deutscher Naturalismus Berlin 1968; P. Martino Le naturalisme français Paris 1969; R. Furst, N. Skrine Naturalism London 1971.
2271