natūralùsis nedárbo lỹgis, pusiáusvyros nedárbas, minimalus šalies ekonomikoje įmanomas nedarbo lygis, kai visi darbingo amžiaus asmenys, sutinkantys dirbti už siūlomą darbo užmokestį, gali įsidarbinti.
Natūralusis nedarbo lygis susidaro esant darbo rinkos pusiausvyrai, stabiliam infliacijos lygiui ir gaminant potencialųjį bendrąjį vidaus produktą.
Natūralusis nedarbo lygis (išreikštas procentais) apskaičiuojamas pagal formulę: Un = (Uf + Us)·100/LF; čia Un – natūralusis nedarbo lygis, Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius), įskaitant sezoninį, Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius), LF – šalies darbo jėga (ekonomiškai aktyvūs gyventojai).
Laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, juos lemia ne darbo jėgos paklausos trūkumas, bet jos pasiūlos ir darbdavių poreikių neatitikimas: darbuotojų motyvacijos ir mobilumo stoka, išsilavinimo, įgūdžių ir darbo patirties neturėjimas (ypač jaunimo), informacijos apie darbo rinką trūkumas, įprotis gyventi iš pašalpų ar šeimos narių paramos, t. p. minimaliojo darbo užmokesčio ir maksimalios darbo laiko trukmės valstybinis reguliavimas. Dėl to ekonomikos padėtis, kai faktinis nedarbo lygis yra lygus natūraliajam, apibūdinama kaip visiškas užimtumas.
Natūraliojo nedarbo lygio koncepciją 20 a. 7 dešimtmetyje suformulavo M. Friedmanas ir E. Phelpsas.
Natūraliojo nedarbo lygis dydis įvairiose šalyse svyruoja nuo 3 % iki 5 %, ilguoju laikotarpiu jis nėra pastovus, nes didinant minimalųjį darbo užmokestį, kintant darbo jėgos demografinei struktūrai, kai joje daugėja jaunimo, plintant imigracijai, vis didesnė dalis nepakankamai kvalifikuotų darbo ieškančių asmenų negali įsidarbinti. Per ekonominį nuosmukį ar radikalias ekonomines reformas, kai realusis BVP mažesnis už potencialųjį, nedarbo lygis yra didesnis už natūralųjį.