naudingumo teorija

naudingùmo teòrija, ekonominė koncepcija, aiškinanti vartotojų elgseną per įvairių prekių ir paslaugų jiems teikiamą naudingumą. Naudingumo teorijos pradininkas – H. H. Gossenas, vėliau ją plėtojo A. Marshallas, F. Y. Edgeworthas, V. Pareto, E. Slutsky, R. G. D. Allenas, J. R. Hicksas. Naudingumo teorija remiasi prielaida, kad vartotojai turi ribotas pajamas, gali laisvai rinktis, kurias prekes ir paslaugas pirkti už turimus pinigus, ir sprendimą pirkti priima siekdami maksimalaus naudingumo. Naudingumo teorijos svarbiausia problema – įvertinti naudingumą. Kai kurie ekonomistai (pvz., A. Marshallas) bandė apskaičiuoti kiekvienos prekės ar paslaugos kardinalųjį naudingumą, išreikštą sutartiniais matavimo vienetais, vadinamaisiais utiliais. Po R. G. D. Alleno ir J. R. Hickso darbų dažniausiai įvertinamas ordinalusis (lyginamasis, vaizduojamas abejingumo kreivėmis, kurios parodo vartotojo teikiamą pirmenybę vienam prekių ar paslaugų rinkiniui kito atžvilgiu) naudingumas. Prekių ir paslaugų naudingumas vartotojui priklauso nuo suvartoto jų kiekio: kuo daugiau prekės ar paslaugos vienetų suvartojama, tuo labiau mažėja kiekvieno papildomo vieneto ribinis naudingumas (galiausiai jis gali tapti nulinis ar net neigiamas, t. y. papildomas prekės ar paslaugos vartojimas sukels tik neigiamus pojūčius, pvz., alkoholis, vaistai). Vartotojas maksimizuoja naudingumą tuomet, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų ribinis naudingumas yra vienodas.