naudójimas, ekonominės naudos (pajamų, produkcijos ir kitos) iš daikto gavimas, praktiškai pritaikant jį pagal paskirtį. Naudojimas gali pasireikšti daikto laikymu, vartojimu, saugojimu, perdirbimu, vaisių iš daikto gavimu ir kita. Civilinės teisės teorijoje naudojimas neišskiriamas kaip atskira daiktinė teisė, bet yra viena iš trijų sudėtinių nuosavybės teisės turinio dalių (teisė valdyti, naudoti daiktą ir juo disponuoti), naudojimas taip pat yra kitų daiktinių teisių (uzufrukto, servituto, turto patikėjimo teisės ir kitų) turinio sudedamasis elementas. Naudojimą nustato įstatymai ar sandoriai (sutarties, testamento ar kiti). Naudojimas gali atsirasti ne tik iš daiktinių teisinių, bet ir iš prievolinių santykių (panaudos, nuomos sutarčių ir kitų), tai yra savininkas daiktą gali naudoti (ir tokiu būdu gauti iš jo naudą) tiek tiesiogiai naudodamasis juo, tiek gaudamas, pavyzdžiui, nuompinigius ar kitą naudą, kai jis daiktą yra perdavęs tiesiogiai naudoti kitam asmeniui. Daikto naudojimas gali būti teisėtas arba neteisėtas. Teisėtas daikto naudojimas gali būti ginamas nuo teisės pažeidimų daiktinės teisės gynimo priemonėmis (pavyzdžiui, reiškiant ieškinį dėl trukdymo naudotis daiktu pašalinimo – negatorinis ieškinys).
LIETUVOJE naudojimą reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).
1289