naujakurỹs, naujoje vietoje įsikūręs žmogus, dažniausiai valstietis.
Viduriniais amžiais Lietuvoje naujakuriai kurdavosi miško kirtimuose. Jų sodybos (vienkiemiai) buvo savarankiški ūkiniai vienetai, nes nepriklausė dvarui. Naujakurių ypač padaugėjo po 1922 žemės reformos, kai valstybė kaimus skirstė į vienkiemius, o Nepriklausomybės karo kovų savanorius, bežemius ir mažažemius lengvatinėmis sąlygomis aprūpino žeme ir miško medžiaga statyboms.
-naujakuriai
2436