naujàsis daiktiškùmas (vok. Neue Sachlichkeit), meno judėjimas Vokietijoje apie 1919–30. Buvo susijęs su politiniais, visuomeniniais ir ekonominiais pokyčiais ir nukreiptas prieš ekspresionizmą, nors kai kurie teoretikai naująjį daiktiškumą vadina ekspresionizmo tąsa. Naujojo daiktiškumo atstovai siekė su visomis smulkmenomis atkurti tikrovę.
Naujasis daiktiškumas literatūroje
Apie naująjį daiktiškumą ir jo poveikį literatūros kūriniams pradėta diskutuoti 20 a. 3–7 dešimtmetyje. Apie naująjį daiktiškumą rašė B. Brechtas (Naujasis daiktiškumas / Neue Sachlichkeit 1928), J. Rothas (Naujasis daiktiškumas baigėsi / Schluß mit der Neuen Sachlichkeit 1930). Naujojo daiktiškumo literatūra buvo politizuota ir orientuota į plačiąją, vadinamąją masinę skaitytojų auditoriją. Meno teorija ir praktika pradėta sieti su darbininkų kasdienybe. Naujasis daiktiškumas naikino aukštojo ir žemojo meno ribas. Literatūrai būdinga aktualių visuomeninių, politinių, ekonominių įvykių fiksavimas (vadinamoji operatyvioji literatūra), tikroviškas ir suprantamas pasakojimas. Estetinę vertę pakeitė vartojamoji vertė. Ieškota naujų vaizdavimo būdų, išplėtota radijo pjesė, esė ir reportažo žanras (E. E. Kischo rinkinys Pašėlęs reporteris / Der rasende Reporter 1924, E. Glaeserio rinkinys Rezultatas. Vokiečių publicistikos apžvalga / Fazit. Ein Querschnitt durch die deutsche Publizistik 1929, E. Friedricho, 1894–1967, dokumentinės fotografijos knyga Karas karui / Krieg dem Kriege 1924). Rašymo stilius artimas dokumentinei literatūrai, bet dokumentiniai faktai neretai įkomponuojami į pramanytą pasakojimą (koliažo ir montažo technika, simultaninė kompozicija). Romanuose ir smulkiuosiuose prozos žanruose dažniausios temos – modernioji industrija ir technologiniai procesai (H. Hauserio, 1901–55, E. Regerio, 1893–1954, kūryba). Pjesėse vyravo antiidealistinės nuostatos (F. Brucknerio, A. Döblino, L. Feuchtwangerio, G. Keiserio, W. Mehringo, E. Tollerio, F. Wolfo ir kitų pjesės). Poezijoje šalia tradicinės lyrikos atsirado vadinamųjų pranešimų lyrika, laikraštiniai eilėraščiai (E. Kästnerio eilėraščių rinktinė Lyrinė namų vaistinė / Lyrische Hausapotheke 1936). Rašyti kupletai mažajai scenai, kabaretui ar reviu, parodijos ir travesti žanrai, nevengta antireliginių temų (W. Mehringo eilėraščių knyga Eretiko brevijorius / Ketzerbrevier 1921, B. Brechto knyga Namų postilė / Hauspostille 1927). Poezijai būdinga lyriniai koliažai, buitinės kalbos žargonas, įvairios didmiesčio tarmės, dažnos temos apie tarnautojų ir marginalių asmenybių buitį, laisvalaikį. Kūriniai sąmojingi, kartais sentimentalūs. Rašytojo tikslas – stebėti ir fiksuoti įvykius (B. Brechto eilėraščių rinkinys Iš vadovėlio miestiečiams / Aus einem Lesebuch für Städtebewohner 1930). Tokį vadinamąjį vartojamąjį meną reikalauta spausdinti, pvz., ant vyniojamojo popieriaus.
1933 naujojo daiktiškumo baigtį lėmė Weimaro respublikos žlugimas.
L: H. Lethen Neue Sachlichkeit 1924/1934. Studien zur Literatur des Weißen Sozialismus Stuttgart 1970; A. Kaes Weimar Republik. Manifeste und Dokumente der deutschen Literatur 1918–1933 Stuttgart 1983; J. Meyer Berlin – Provinz. Literarische Kontroversen um 1930 Marbach 1985; S. Becker Neue Sachlichkeit Köln 2000.
2271
Naujasis daiktiškumas dailėje
Dailėje naujasis daiktiškumas reiškėsi tapyboje, grafikoje, t. p. fotografijoje. Iškilo kaip pasipriešinimas ekspresionizmo, abstrakčiosios dailės tendencijoms. Naujojo daiktiškumo idėjas propaguojantys dailininkai gręžėsi į Nyderlandų, Italijos senuosius meistrus, įtakos turėjo 19 a. natūralizmas, Nazarėnų tapyba. Grįžta prie figūrinės dailės, atgaivinta peizažo (ypač urbanistinio) tradicija. Pavadinimą judėjimui davė Mannheimo Kunsthale direktorius G. F. Hartlaubas, terminą išpopuliarino 1925 jo surengta Neue Sachlichkeit paroda. Naujasis daiktiškumas reiškėsi Vokietijos dailėje iki 1933 nacių atėjimo į valdžią, kuomet daugelio naujojo daiktiškumo dailininkų kūryba buvo uždrausta. Naujojo daiktiškumo kūrėjai vientisos grupės nesuformavo, dirbdami individualiai pabrėžė nevienodas idėjas. Išsiskyrė kelios ryškesnės kryptys. Verizmo (M. Beckmannas, O. Dixas, G. Groszas, C. Schadas, R. Schlichteris, 1890–1955) dailininkų kūryboje ryški socialinė kritika, polinkis karikatūrinti personažus, dažniausiai vaizduojami didmiesčio siužetai, miesto gyventojų tipažai.
Neoklasicizmui artimos romantiškosios krypties dailininkų (H. Davrinhausenas, 1894–1970, C. Grossbergas, 1894–1940, A. Kanoldtas, C. Mense, 1886–1965, A. Räderscheidtas, 1892–1970, G. Schrimpfas, 1889–1938) kūriniai poetiški, simboliški, kuriama metafizinei tapybai būdinga paslapties, susvetimėjimo atmosfera. Sekdami H. J.‑F. Rousseau kūryba kai kurie dailininkai (G. Scholzas, 1890–1945, W. Spiesas, 1895–1942) vaizdavo naiviai supaprastintus pavidalus, komunistines, revoliucines idėjas propaguojantys dailininkai (O. Griebelis, 1895–1972, L. Grundig, K. Kollwitz, O. Nagelis) – darbo klasės žmonių gyvenimą. Naujojo daiktiškumo dailėje atsispindėjo Vokietijos po I pasaulinio karo padėtis, nusivylimas ir cinizmas, kūrinių pagrindinė tema – karo žiaurumas ir beprasmiškumas. Deklaruojamas kritiškas požiūris, gvildenamos socialinės problemos, siekiama objektyviai vaizduoti tikrovę, pabrėžti tamsiuosius jos aspektus. Naujajam daiktiškumui būdinga įvairi stilistika, tačiau dailininkus vienijo realistinis, dažnai beveik fotografinis vaizdavimo būdas, preciziškas piešinys, polinkis detalizuoti, groteskiška formų stilizacija.
G. Grosz. Visuomenės šulai (aliejus, 1926, Nacionalinė galerija Berlyne; © LATGA / Bild‑Kunst, 2020)
452