Naujàsis Testameñtas, antroji krikščionių Biblijos (Šventojo Rašto) dalis (po Senojo Testamento), apaštalų ir pirmųjų krikščionių liudijimas apie Jėzų Kristų. Sudaro 27 įvairiems autoriams priskiriamos kanoninės knygos, parašytos apie 49–apie 130 senąja graikų kalba (koinė), bet gausu ir semitinių posakių. Naujasis Testamentas yra įvairių literatūros žanrų rinkinys; sudaro: keturios evangelijos ir Apaštalų raštai (Apaštalų darbai, trylika Pauliaus laiškų, Laiškas hebrajams, septyni visuotiniai laiškai, Apokalipsė, arba Apreiškimas Jonui). Toks kanoninis Naujojo Testamento knygų išdėstymas neatitinka chronologinio jų eiliškumo. Šiuolaikinių tyrinėjimų duomenimis, ankstyviausiu Naujojo Testamento raštu laikomas Pirmas laiškas tesalonikiečiams, vėlyviausiu – Petro antras laiškas (Petro laiškai), ankstyviausia evangelija – Evangelija pagal Morkų.
Evangelijos pagal Joną pirmo skyriaus fakcimilė (J. Wycliffe Biblija, 1382–1395)
Evangelijos pagal Joną pirmo skyriaus fakcimilė (J. Wycliffe Biblija, 1382–1395)
Pirmieji norminiai krikščionių tikėjimo dokumentai buvo kanoniniai judaizmo Raštai. Juos ankstyvoji Bažnyčia skaitė ir aiškino Jėzaus Kristaus gyvenimo, mokymo, mirties ir prisikėlimo kontekste. Pradėjus formuotis krikščioniškajai raštijai Bažnyčia ją nuosekliai siejo su judaizmo Raštais. Tuomet ir atsirado sąvokos Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas.
Naujojo Testamento kanonas klostėsi kompleksiškai. Gausu ankstyvųjų krikščionybės autorių ir 1 a. pabaigos–2 a. pabaigos svarbių dokumentų liudijimų apie skirtingų Naujojo Testamento raštų apaštalinę kilmę, kanoniškumą ir autoritetingumą. Iš visų krikščioniškų raštų daugiausia pripažįstama keturios evangelijos, Apaštalų darbai ir Pauliaus laiškai. Ireniejaus Lioniečio raštuose (2 a. pabaiga) ir vadinamajame Muratorijaus fragmente (2 a. pabaiga, manoma, parašytas Romoje) pripažįstamas beveik visų Naujojo Testamento raštų kanoniškumas, bet nėra aiškios nuomonės dėl Laiško hebrajams, Jokūbo laiško, Petro antro laiško ir Jono trečio laiško. 3–4 a. vyravo panašios nuostatos, bet vyko intensyvesni Naujojo Testamento kanono svarstymai, labiausiai kvestionuotas Laiško hebrajams, Apreiškimo Jonui ir kai kurių visuotinių laiškų kanoniškumas. 4 a. antroje pusėje siekta apibrėžti Naujojo Testamento raštų sąrašą. Svarbiausias dokumentas – Aleksandrijos vyskupo Atanazo Velykinis laiškas, kuriame įvardijami dabartiniai 27 kanoniniai Naujojo Testamento raštai. Tuo laikotarpiu Naujojo Testamento kanono klausimas nagrinėtas ir Bažnyčios visuotiniuose susirinkimuose, ir sinoduose. Galutinai visos Biblijos kanoninių knygų sąrašas buvo patvirtintas Tridento susirinkime (1545–63).
Pirmaisiais krikščionybės amžiais greta besiformuojančio norminių tikėjimo raštų rinkinio buvo gausu apokrifinės literatūros. Ji itin suklestėjo vėliau už Naujojo Testamento kanoninius tekstus – 2–4 amžiuje. Tai įvairiems autoriams priskiriami ir įvairių literatūros žanrų (evangelijos, pasakojimai apie apaštalų veiklą, laiškai, apokaliptika) religiniai tekstai. Bažnyčia, nustatydama Naujojo Testamento raštų kanoniškumą, rėmėsi apaštaline raštų kilme, jų naudojimu pirmųjų krikščionių bendruomenių liturginiuose kontekstuose ir tikėjimo ortodoksiškumu. Apokrifinės literatūros gausa, susijusi ir su erezijų plitimu, buvo viena išorinių priežasčių, paskatinusių Naujojo Testamento kanono formavimąsi.
Pirmieji evangelijų fragmentai į lietuvių kalbą pradėti versti 13 a. prasidėjus Prūsijos lietuvių christianizacijai; pirmieji vertėjai buvo katalikų vienuoliai misionieriai. Lietuvai apsikrikštijus, fragmentiškų Naujojo Testamento vertimų tradicija dar ilgai išliko, o nuoseklių Naujojo Testamento, kaip ir visos Biblijos, lietuviškųjų vertimų istorija prasidėjo 16 a. antroje pusėje. Dar Biblija. VERTIMAI Į LIETUVIŲ KALBĄ.
L: Biblija Lietuvos dvasinėje kultūroje Vilnius 2003; A. M. Artola, J. M. S. Caro Bibbia e parola di Dio Brescia 1994; P. Rossano, G. Ravasi, A. Girlanda Nuovo Dizionario di Teologia Biblica Torino 51994; R. E. Brown An Introduction to the New Testament New York 1997.
2330