Naujóji Ánglija (New England), istorinis geografinis Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės rytų regionas tarp Atlanto vandenyno ir Šiaurės Apalačų kalnų. Įeina 6 valstijos: Konektikutas, Masačusetsas, Meinas, Naujasis Hampšyras, Rod Ailandas, Vermontas. Didžiausias miestas – Bostonas.
Naująja Anglija regioną pavadino anglas J. Smithas, kuris 1614 tyrė Šiaurės Amerikos pakrantes. Nuo 1620 prasidėjo anglų kolonizacija (pirmąją gyvenvietę Plymouthą įkūrė puritonai). 1643–84 Naujosios Anglijos kolonijos buvo sudariusios konfederaciją, nukreiptą prieš indėnus ir Naujųjų Nyderlandų kolonistus. 17–19 a. Naujosios Anglijos ūkio pagrindas buvo žemdirbystė, žvejyba, laivų statyba ir jūrų prekyba (daugiausiai su Didžiąja Britanija). Kolonistai rūpinosi ir mokslo bei kultūros plėtra: 1636 įkūrė Harvardo universitetą, 1701 – Yale’io universitetą. Naujoji Anglija buvo labiausiai išplėtotas Didžiosios Britanijos kolonijų Šiaurės Amerikoje rajonas, 1775–83 Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo vadovaujamasis centras, jos kolonijos (išskyrus Vermontą ir Meiną) tapo vadinamosiomis valstijomis steigėjomis. Po karo Naujojoje Anglijoje buvo didelė federalistų įtaka, jos gyventojai nepritarė 1812–14 karui su Didžiąja Britanija. Iki 19 a. vidurio Naujosios Anglijos visuomenės daugumą sudarė anglosaksai protestantai, 19 a. antroje pusėje čia atsikėlė daug imigrantų iš įvairių Europos šalių (ypač daug – katalikų airių). 19 a. Naujoji Anglija buvo abolicionistų centras, per 1861–65 Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinį karą Šiaurės atrama kovoje su vergvaldiniais Pietumis. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje buvo vienas labiausiai industrializuotų ir urbanizuotų Jungtinių Amerikos Valstijų regionų, 21 a. pradžioje – vienas svarbiausių šalies politikos ir kultūros centrų.