Naujóji Ispãnija (isp. Nueva España), Ispanijos kolonija Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje 16 a. pradžioje–1821.
Sukurta H. Cortéso vadovaujamiems ispanų konkistadorams 1519–21 nukariavus actekų valstybę ir užvaldžius jos teritoriją. Nuo 1522 Naujoji Ispanija turėjo generalkapitonijos, 1535–1821 – vicekaralystės statusą. 18 a. pabaigoje Naujosios Ispanijos plotas buvo daugiau kaip 6,2 mln. km²; gyveno apie 6 mln. žmonių. Branduolį sudarė dabartinės Meksikos (be Chiapaso valstijos) teritorija. Kolonijiniu laikotarpiu dabartinė Meksika buvo viena turtingiausių Ispanijos valdų; čia svarbiausia ūkio šaka buvo sidabro gavyba (apie 2/3 tuo laiku pasaulyje gaunamo sidabro).
Naujosios Ispanijos kolonijai priklausė ir dalis dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos: Arizona, Juta, Teksasas, Kalifornija, Naujoji Meksika, Nevada, dalis Kolorado ir Vajomingo, 1763–1801 – dar ir Luiziana, iki 1763 ir 1783–1819 – Florida. Naujajai Ispanijai nominaliai buvo pavaldi Gvatemalos generalkapitonija (įkurta 1560; ji apėmė visą Centrinę Ameriką ir dabartinės Meksikos Chiapaso valstiją).
Per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26) Naujoji Ispanija iškovojo nepriklausomybę; 1821 čia susikūrė Meksikos valstybė.