naujóji istòrinė mokyklà, ekonomikos mokslo srovė, susiformavusi Vokietijoje 19 a. 8–10 dešimtmečiais kaip istorinės mokyklos raidos antrasis etapas.
Naujosios istorinės mokyklos pradininkas – G. F. von Schmolleris, kiti žymūs atstovai – L. Brentano, K. Bücheris, E. Engelis, G. F. Knappas, A. E. F. Schäffle, A. H. G. Wagneris.
Naujosios istorinės mokyklos šalininkai neigė bendrų visam pasauliui ir visiems istoriniams laikotarpiams ekonominių dėsnių buvimą, o kiekvienos šalies ekonominės ir socialinės plėtros tendencijas laikė unikalios nacionalinės dvasios išraiška, kildinama iš istorinių, geografinių, religinių, teisinių, politinių sąlygų, įskaitant žmogiškųjų (psichologinių, etinių, moralinių) veiksnių įtaką. Nesant tvirtos moralės ir tautinės vienybės visuomenėje išnyksta rinka, pinigų apyvarta, darbo pasidalijimas, socialinis teisingumas, galiausiai žlunga pati valstybė. Turtinė nelygybė ir klasiniai socialinių grupių skirtumai visuomenėje yra neišvengiami, nes atspindi gyventojų išsilavinimo, savimonės ir etikos skirtumus. Naujosios istorinės mokyklos tyrimų svarbiausiu objektu tapo vadinamojo liaudies ūkio istorija. Socialinės pažangos svarbiausias veiksnys – stipri valstybė, esanti aukščiau už visų socialinių sluoksnių klasinius interesus ir tenkinanti bendrus visuomenės poreikius. Nacionalinio ūkio stabilumui ir efektyvumui garantuoti būtina didinti viešojo sektoriaus įtaką ekonomikai, gerinti neturtingiausių visuomenės sluoksnių socialinę padėtį, stiprinti profesines sąjungas, sudaryti sąlygas kooperacijai ir labdaringai veiklai plėtoti. Tokiu būdu kapitalizmas tampa valdomas ir reguliuojamas. Dėl savo populiarumo tarp Vokietijos valstybės valdžios atstovų naujoji istorinė mokykla tapo vyraujanti ekonomikos mokslo kryptis Vokietijos universitetuose, turėjo įtakos Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Rusijos ekonomistams, padėjo pamatus ekonominės istorijos, ekonominės geografijos, ekonominės sociologijos kaip savarankiškų mokslinių disciplinų formavimuisi.
Daugelį naujosios istorinės mokyklos idėjų 20 a. perėmė institucionalizmas ir mišriosios ekonomikos teorija.