Naujóji Kaledònija (Nouvelle‑Calédonie), Prancūzijos valda Ramiojo vandenyno pietvakariuose, Melanezijoje, Koralų jūros pietiniame pakraštyje, apie 1500 km į rytus nuo Australijos. Susideda iš Naujosios Kaledonijos salos, Loyauté, Bélepo bei aplinkinių mažų salų.
Naujosios Kaledonijos kraštovaizdis
Plotаs 19 060 km2. 268 767 gyventojai (2014 surašymo duomenys); apie 44 % melaneziečiai (kanakai), apie 36 % prancūzai, yra polineziečių, javiečių. 55 % gyventojų yra katalikai, 13 % – protestantai, 3 % – musulmonai. Administracinis centras – Nouméa (99 926 gyventojai, 2014; Naujosios Kaledonijos saloje); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2014): Le Mont‑Dore’as (27,2), Dumbéa (31,8), Païta (20,6). Naujoji Kaledonija suskirstyta į 3 provincijas: Loyauté salų, Pietų ir Šiaurės. Oficiali kalba – prancūzų.
Kasama nikelio, geležies ir mangano rūdos. Metalurgija (Nouméjoje lydomas nikelis), maisto pramonė. Veisiama galvijai, kiaulės, avys, ožkos. Dirbama žemė užima apie 12 % teritorijos. Auginama kavamedžiai (plantacijose), kokosai, kukurūzai, dioskorėjos, daržovės, melionmedžiai, įvairūs vaismedžiai. Žvejyba; daugiausia gaudoma tunai ir krevetės. Jūrų svarbiausias uostas – Nouméa. Tontoutos (Nouméjoje) tarptautinis oro uostas. Turizmas. Prekiaujama daugiausia su Prancūzija (40 % importo, 16 % eksporto, 2006), Australija, Japonija, Naująja Zelandija, Taivanu, Singapūru; išvežama nikelio rūda ir lydiniai, kitos mineralinės žaliavos, kavos pupelės, įvežama naftos ir maisto produktai, anglys, cementas, mašinos ir įrenginiai.
Istorija
Seniausi gyventojai, manoma, buvo visoje Melanezijoje paplitusios vadinamosios Lapitos kultūros (1350–750 pr. Kr.) žmonės. Iki 18 a. pabaigos jie neturėjo ryšių su kitomis kultūromis, išskyrus kartais čia pasirodančius polineziečius. 1774 Didžiosios Britanijos jūrininkas Dž. Kukas pirmasis salą pažymėjo žemėlapyje ir pavadino ją gimtosios Škotijos lotynišku vardu – Naujoji Kaledonija. Vėliau čia lankėsi prancūzai, kitų kraštų pirkliai, ieškantys santalų. 1841 iš Didžiosios Britanijos atvyko protestantų, 1843 iš Prancūzijos katalikų maristų misionieriai, jie labai pakeitė vietos gyventojų tradicijas ir gyvenseną. 1853 Naująją Kaledoniją aneksavo Prancūzija. Iš pradžių tai buvo tremties vieta (1864–1922 atsiųsta apie 22 000 nuteistųjų, ir komunarų), tik 20 a. pradžioje laisvųjų ne vietos gyventojų buvo daugiau nei nuteistųjų. Vietinių gyventojų kanakų dėl ligų ir rasistinio pobūdžio politikos (atimama žemė, apribota judėjimo laisvė, daug kur įvesta komendanto valanda) labai sumažėjo, jie dažnai sukildavo. Pagal 1899–1946 galiojusią tvarką kanakai buvo įpareigoti dirbti naujakuriams arba Prancūzijos vyriausybei. 1946 Naujoji Kaledonija paskelbta Prancūzijos užjūrio teritorija. Vėliau daugėjo imigrantų iš Europos ir Polinezijos (ypač 1969–72, čia atradus daugiau nikelio telkinių), vietos gyventojai tapo mažuma, nors vis dar yra didžiausia etninė grupė. 1953 visi Naujosios Kaledonijos gyventojai pripažinti Prancūzijos piliečiais. 20 a. 9 dešimtmetyje sustiprėjo judėjimas už Naujosios Kaledonijos nepriklausomybę. Po 1998 referendumo įvesta Naujosios Kaledonijos pilietybė, įsigaliojo kai kurie kiti valstybingumo simboliai (pvz., nacionalinė vėliava). Ginkluotųjų pajėgų Naujoji Kaledonija pajėgų neturi. Už šalies gynybą atsako Prancūzija.