naujóji klasiknė mokyklà, ekonominės minties kryptis, susiformavusi 20 a. 7–8 dešimtmečiais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Naujosios klasikinės mokyklos centrais tapo Čikagos ir Minesotos universitetai.
Žymiausi atstovai – R. J. Barro, R. E. Lucasas, E. Ch. Prescottas, T. J. Sargentas, N. Wallace’as (Jungtinės Amerikos Valstijos), F. Kydlandas (Norvegija).
Naujoji klasikinė mokykla pagrįsta racionaliųjų lūkesčių teorija, natūraliojo nedarbo lygio koncepcija ir monetaristine kiekybinės pinigų teorijos atmaina. Klasikinė ekonomikos teorija pateikiama griežtesne forma, makroekonominiai modeliai kuriami pagal pavienių rinkos dalyvių elgsenos optimizavimo mikroekonominių modelių pavyzdį. Naujosios klasikinės mokyklos atstovų nuomone, visi rinkos dalyviai maksimizuoja savo naudą (įmonės – pelną, vartotojai – naudingumą) remdamiesi racionaliaisiais lūkesčiais. Verslo ciklai (ekonominis ciklas) atsiranda dėl išorinių veiksnių pokyčių – teigiamų ir neigiamų sukrėtimų, vadinamųjų šokų. Visuminės paklausos šokai susiję su nenumatytais valstybės fiskalinės ar pinigų politikos pokyčiais, visuminės pasiūlos šokai – su produktyvumo (technologijų, gamybos organizavimo ir kita) pokyčiais. Įmonės ir vartotojai geba greitai prisitaikyti prie kintančių ekonominių sąlygų, dėl to rinkos visada yra pusiausvyros būsenos. Stabilizuoti ekonomiką galima tik esant natūraliam nedarbo lygiui, visiškai išnaudojant visus šalies ūkyje esančius gamybos veiksnius.