naujóji krtika (angl. New Criticism), literatūros kritikos ir literatūros mokslo kryptis, kilusi 20 a. 3 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Naujoji kritika žymi perėjimą nuo impresinės interpretacijos (kalbėjimo apie skaitant kylančias impresijas ir vaizdinius) prie analizės. Naujosios kritikos atstovai (J. C. Ransomas, T. S. Eliotas, F. R. Leavisas, 1895–1978, A. Tate’as, R. P. Blackmuras, 1904–65, R. P. Warrenas, W. Empsonas, C. Brooksas, W. K. Wimsattas, 1907–75, M. Beardsley, 1915–85) akcentuoja literatūrinio kūrinio autonomiškumą, ignoruoja jo socialinę istorinę genezę, autoriaus asmenybę ir biografiją. Jie pabrėžia kūrinio interpretaciją, jo aiškinimą, svarbiausiu uždaviniu laiko teksto analizę, dar vadinamą atidžiu, uždaru skaitymu (anglų kalba close reading), daug dėmesio skiria simbolių, metaforų aiškinimui, stiliaus interpretacijai. 6–7 dešimtmetyje savitos naujosios kritikos atšakos susiformavo Prancūzijoje (R. Barthes’as, A. J. Greimas, M. Foucault, T. Todorovas, J. Kristeva). Joms įtakos turėjo struktūrinė antropologija, struktūrinė kalbotyra, semiotika. Kai kurie literatūros tyrinėtojai (N. Frye, R. Scholesas, 1929–2016, J. Culleris, g. 1944) kritikavo naująją kritiką už tai, jog pastaroji neigia teksto pažinimo galimybę (cognitive quality), teigia, jog literatūros kritika ir literatūros mokslas turėtų būti orientuotas į literatūrines ir mitologines sistemas, o ne į atskirus tekstus.
560