Naujóji Prancūzijà, 16–17 a. Prancūzijos kolonija Šiaurės Amerikoje. Apėmė Labradoro pusiasalio pakrantes, Šv. Lauryno upės slėnį, Akadiją, Didžiųjų Ežerų rajoną, Misisipės ir Ohajo upių slėnius.
Naujoji Prancūzija pradėjo kurtis 1534 prancūzų tyrinėtojui J. Cartier Šv. Lauryno upės apylinkes paskelbus Prancūzijos valda. 17 a. pradžioje ją imta kolonizuoti (pirmasis gubernatorius S. de Champlainas): 1604 įkurta Port-Royalio kolonija Akadijoje, 1608 – Kvebeko fortas prie Šv. Lauryno upės, 1618 – Naujasis Orleanas (tapo naujos kolonijos Luizianos sostine), 1642 – Montréalis. 1608–63 Naujoji Prancūzija buvo pavaldi Šimto dalininkų bendrovei, nuo 1663 – tiesiogiai karaliui. 17–18 a. prancūzų jėzuitai siekė pakrikštyti Naujosios Prancūzijos indėnus.
Nuo pat pradžių dėl Naujosios Prancūzijos su Prancūzija varžėsi Didžioji Britanija. 1713 Prancūzija pripažino Didžiajai Britanijai savo buvusias valdas Niufaundlande, Akadiją. Pagal Septynerių metų karą užbaigusią Paryžiaus taiką 1763 Didžiajai Britanijai atiteko likusi Naujoji Prancūzija (1774 čia įkurta Kvebeko kolonija).