naũjosios indùstrinės valstýbės, grupė besivystančių šalių, kurių ekonominiai ir socialiniai rodikliai artėja prie išsivysčiusių Vakarų valstybių lygio ar net jį aplenkia.
20 a. antroje pusėje naujosios industrinės valstybės per trumpą laiką įvykdė industrializaciją, panaikino ilgalaikį ekonominį atsilikimą ir pasiekė ypač greitų ekonomikos augimo tempų. Pagal Jungtinių Tautų metodiką naujųjų industrinių valstybių kategorijai priskiriamos vadinamosios Trečiojo pasaulio valstybės ir teritorijos, kurios aiškiai išsiskiria iš kitų besivystančių šalių pagal BVP 1 gyventojui, BVP metinio prieaugio tempus, apdirbamosios pramonės lyginamąją vertę BVP struktūroje (turi būti daugiau kaip 20 %), pramoninių gaminių eksporto ir tiesioginių investicijų užsienyje mastą. Pirmósios bangos naujosiomis industrinėmis valstybėmis tradiciškai laikomos 4 sparčiausiai besivystančios Rytų ir Pietryčių Azijos valstybės ir teritorijos – vadinamieji Azijos tigrai (Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Singapūras), t. p. ekonomiškai stipriausios Lotynų Amerikos šalys – Brazilija, Argentina, Meksika. Antrósios bangos naujosios industrinės valstybės, kurių ekonominė transformacija prasidėjo vėliau, buvo Malaizija, Tailandas, Indonezija, Filipinai. Kartais prie naujųjų industrinių valstybių priskiriamos ir Kinija, Indija, Vietnamas, Turkija, Kipras, Tunisas, Pietų Afrikos Respublika.
20 a. 6–7 dešimtmečiais pirmosios bangos naujųjų industrinių valstybių ekonomikos struktūra sparčiai kito. Žemės ūkio reikšmė sumažėjo, ūkio pagrindu tapo apdirbamoji pramonė. Plėtodamos ekonomiką Azijos naujosios industrinės valstybės orientavosi į užsienio rinkose paklausios pramonės produkcijos gamybą ir skatino eksportą, Lotynų Amerikos naujosios industrinės valstybės sprendė vidaus ekonomines problemas ir vykdydamos protekcionizmo politiką bei pakeisdamos importuojamas prekes pagamintomis šalyje siekė nepriklausyti nuo pramoninių prekių importo. Azijos tigrų (ypač Singapūro ir Honkongo) gyventojų skaičius, gamtinių išteklių atsargos ir bendrasis ekonominis potencialas buvo gerokai mažesnis nei Lotynų Amerikos valstybių, bet jos plėtojosi daug greičiau ir pralenkė Lotynų Amerikos naująsias industrines valstybes pagal visus svarbiausius ekonominius rodiklius. Pramoninėje gamyboje įdiegtos naujausios aukštosios technologijos, pasiektas aukštas automatizavimo lygis. Rūpinamasi švietimu (išsilavinimas tapo nemokamas ir prieinamas visiems), moksliniais tyrimais ir mokslui imlių pramonės šakų plėtra, skatinamas smulkusis ir vidutinis verslas. Nors ir priklausomos nuo importuojamų žaliavų, Rytų ir Pietryčių Azijos naujosios industrinės valstybės tapo labai patrauklios užsienio investuotojams dėl pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos, tradicinio gyventojų darbštumo, drausmės ir taupumo, konkurencingų gaminamų prekių, išplėtoto bankininkystės ir draudimo sektoriaus, palankios mokestinės ir teisinės aplinkos (Honkongas ir Singapūras tapo lengvatinio apmokestinimo zonomis ir svarbiais tarptautiniais finansiniais centrais), politinio stabilumo. 20 a. 9 dešimtmetyje tiesioginės užsienio investicijos (pirmiausia Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos) į Azijos ir Lotynų Amerikos naująsias industrines valstybes sudarė 42 % visų užsienio investicijų į Trečiojo pasaulio valstybes. Per trumpą laiką Azijos tigrai pasiekė didžiausių pasaulyje BVP augimo tempų (7–10 % per metus) ir tapo vieni didžiausių pramonės produkcijos eksportuotojų. Pasaulyje labiausiai žinoma jų gaminama buitinė technika, garso ir vaizdo aparatūra, kompiuteriai, telekomunikacijų įranga, pramonės įrenginiai ir mašinos, laivai, automobiliai, chemijos produktai, drabužiai ir avalynė, tekstilės gaminiai, sporto prekės. Kuriami technologijų parkai, sparčiai plinta informacinės ir ryšių technologijos, susikūrė stiprus paslaugų sektorius. Visame regione pagerėjo socialiniai rodikliai, nedarbo lygis yra vienas mažiausių pasaulyje, Singapūre pasiektas mažiausias pasaulyje nusikalstamumas. 1997 Rytų ir Pietryčių Azijos, Lotynų Amerikos naujosioms industrinėms valstybėms teko 16,3 % pasaulio BVP, 17,6 % eksporto, 14,2 % pramonės produkcijos gamybos.
1997–1998 visas Azijos naująsias industrines valstybes sukrėtė gili finansinė krizė, bet jų ekonomika toliau augo. 21 a. pradžioje Pietų Korėja užėmė I vietą pasaulyje pagal jūrų laivų, II – televizorių, IV – plastikų ir sintetinio pluošto, V – automobilių, VI – branduolinės elektros energijos ir plieno gamybą. Taivanas tapo vienas didžiausių pasaulyje mikroelektronikos, kompiuterių, žaislų gamintojų, Singapūras – didžiausias jūrų uostas ir trečias pagal dydį (po Houstono ir Rotterdamo) naftos perdirbimo centras, Honkongas – didžiausias laikrodžių ir antras pagal dydį (po Jungtinių Amerikos Valstijų) džinsų gamintojas. BVP 1 gyventojui (1990 palyginamosiomis kainomis) 1960–2005 Pietų Korėjoje padidėjo 14,3, Taivane – 12,7, Singapūre – 10,7, Honkonge – 8,9 karto. Manoma, kad 21 a. 2 dešimtmetyje Azijos tigrai pasieks Vakarų Europos valstybių, 3 dešimtmetyje – Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos lygį.
Azijos tigrai