Naujósios Zelándijos gamtà
Naujosios Zelandijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Dviejų didžiųjų salų kranto linija (ilgis 5650 km) vingiuota, ypač Šiaurės salos šiaurėje ir Pietų salos pietvakariuose. Didžiausi pusiasaliai – Aucklando ir Coromandelio, didžiausios įlankos − Canterbury, Tasmano, Hawke’o, Plenty, Hauraki. Pietų salos pietvakariniame krante daug fjordų (Dusky, Doubtfulio, Milfordo). Tarp Šiaurės salos ir Pietų salos yra Kuko, tarp Pietų salos ir Stewarto salos – Foveaux sąsiauriai.
Milfordo fjordas
Reljefas
Didžiųjų salų paviršius kalnuotas, ypač Pietų saloje, kur iš pietvakarių į šiaurės rytus ištįsęs Pietų Alpių kalnagūbris; didžiausias aukštis 3754 m (kitais duomenimis, 3724 m, Kuko kalnas), dažniausias 2000–3000 metrų. Vakariniai šlaitai statūs, upių slėnių suskaidyti, rytiniai – nuožulnūs. Pietų salos rytinėje pakrantėje yra aliuvinė Canterbury lyguma, pietinėje – Southlando žemuma. Šiaurės salos vidurinę dalį užima plokščiakalnis (dažniausias aukštis iki 1800 m), kuriame yra veikiančių ugnikalnių (Ruapehu ugnikalnis, 2797 m aukščio, Ngauruhoe, Tongariro, Tarawera), kalderose telkšančių ežerų (Taupo, Rotoaira). Salos rytinėje dalyje iš pietvakarių į šiaurės rytus tįso Tararuos, Ruahinės, Huiarau, Raukumaros kalnagūbriai; didžiausias aukštis 1754 metrai. Vakariniame krante yra Egmonto kalnas (2518 metrų). Šiaurės vakaruose paviršius žemesnis (didžiausias aukštis Aucklando pusiasalyje 776 m, Coromandelio pusiasalyje 837 m), yra žemumų.
Pancakeʼo uolos netoli Punakaiki gyvenvietės (Vakarų pakrantės regionas)
karštoji versmė (Tokaanu terminis parkas, Šiaurės sala)
Šiaurės saloje yra geizerių, karštųjų versmių. Dažni žemės drebėjimai. Naujoji Zelandija yra tarp dviejų litosferos plokščių – Ramiojo vandenyno ir Australijos. Aktyvi tektoninė veikla.
Klimatas
Klimatas Šiaurės saloje ir Pietų salos šiaurėje subtropinis, kitoje Pietų salos dalyje – vidutinių platumų, jūrinis, šiltas; Pietų Alpių kalnagūbrio aukštesniuose šlaituose atšiauresnis. Kalnai sulaiko vyraujančius vakarų vėjus. Vakaruose dažni brizai, rytuose – fenai. Priešvėjiniuose šlaituose iškrinta apie 3000 mm, pavėjiniuose šlaituose ir lygumose − apie 400 mm kritulių per metus. Pietų Alpėse nuo 800–900 m aukščio, Šiaurės salos kalnuose nuo daugiau kaip 1000 m susidaro sniego danga. Pietų Alpėse yra ledynų (pvz., Tasmano ledynas).
Franzo Josefo ledynas
Vidutinė metinė temperatūra nuo 10 °C Naujosios Zelandijos pietuose iki 16 °C Naujosios Zelandijos šiaurėje. Šalčiausias mėnuo – liepa, šilčiausi – sausis ir vasaris. Šiaurės saloje žiema mažai skiriasi nuo vasaros, Pietų saloje temperatūros skirtumas apie 14 °C, žiemą sninga. Velingtone vidutinė metinė temperatūra 12,8 °C, maksimali užregistruota temperatūra 31,1 °C, minimali −1,9 °C, Aucklande atitinkamai 15,1, 30,5 ir −2,5 °C.
Emeraldo ežeras (Tongariro nacionalinis parkas)
Wanakos ežeras
Vidaus vandenys
Upės trumpos (dauguma mažiau kaip 50 km ilgio), sraunios, vandeningos; jų tinklas tankus. Ilgiausios: Šiaurės saloje – Waikato (425 km), Wanganui (abi teka į Tasmano jūrą), Pietų saloje – Clutha, Waitaki, Rukaia, Hurnui, Waiau (teka į vandenyną), Wairau (į Kuko sąsiaurį).
Daug ežerų; Šiaurės saloje daugiausia vulkaniniai ežerai (Taupo ežeras – didžiausias, 616 km2, Rotorua, Tarawera, Waikaremoana), Pietų saloje – tektoniniai ledyniniai (Havea ežeras, Manapouri, Pukaki, Te Anau ežeras, Tekapo, Wakatipu, Wanaka).
Lindiso perėja (Pietų sala)
Dirvožemiai
Šiaurės salos vidurinėje dalyje ir Egmonto pusiasalyje vyrauja derlingi vulkanžemiai, Aucklando pusiasalyje – rūgštžemiai, geležaliumžemiai ir jauražemiai, šios salos kitose vietose ir beveik visoje Pietų saloje – rudžemiai, kai kur labai akmeningi, Pietų Alpių kalnuose – rudžemių, jauražemių ir kalkžemių atmainos.
Te Wāhipounamu
Augalija
Augalija priklauso Antarkties karalystės Naujosios Zelandijos sričiai. Priklauso 6 Naujosios Zelandijos srities floristinės provincijos (Kermadeco, Naujosios Zelandijos šiaurės, Naujosios Zelandijos vidurio, Naujosios Zelandijos pietų, Chathamo ir Naujosios Zelandijos subantarktinių salų). Naujosios Zelandijos floristinėje srityje yra apie 50 genčių endeminių augalų, pvz., graižva (Pachystegia), zelandlinis (Phormium), gumbapalmė (Rhopalostylis), skėtpalmė (Hedyscepe), hovėja (Howea). Ιš viso yra daugiau kaip 1570 rūšių savaiminių induočių augalų, daugiau kaip 520 rūšių lapsamanių, daugiau kaip 600 rūšių kerpsamanių. Endeminės rūšys sudaro apie 80 % visų savaiminių augalų rūšių, kalnų alpinėje juostoje iš aptinkamų apie 600 rūšių augalų net 93 % yra endeminės.
Urapukapukos sala
33 % augalijos teritorijos užima savaiminiai miškai ir krūmynai. Daugiausia jų išlikę kalnuose. Dar apie 7 % miškų sudaro svetimžemių medžių plantacijos ar savaime susidarę jų medynai. Per pastaruosius 700 m. miškų plotas sumažėjo maždaug 75 %. Daugiau kaip 40 % šalies ploto užima antropogeninės buveinės – dirbami laukai, ganyklos, plantacijos. Kalnų alpinės juostos augalija, šlapynės ir pakrančių smėlynai užima mažiau kaip po 1 % teritorijos.
atogrąžų miškai (Aspiringo kalno nacionalinis parkas)
Mišrieji miškai, kuriems būdingi 3 medžių ardai, vyrauja Šiaurės saloje, o Pietų saloje išlikę tik nedideli jų masyvai. Šio tipo miškai įsikūrę derlinguose žemumų dirvožemiuose. Miškuose gausu podokarpo (Podocarpus), dakridenio (Dacrycarpus), dakridžio (Dacrydium), lapšakio (Phyllocladus) ir kitų genčių spygliuočių, murkšlio (Beilschmiedia), pleišio (Dysoxylum), sėklučio (Leptospermum) ir kitų genčių lapuočių, medinių paparčių iš taurėpaparčio (Cyathea) ir diksonijos (Dicksonia) genčių. Notofagų miškai vyrauja Pietų saloje, nedidelių jų masyvų yra Šiaurės saloje. Šio tipo miškai auga kalnuose iki 1450 m virš jūros lygio, gana nederlingame dirvožemyje. Be kelių rūšių notofago (Nothofagus) genties medžių, šiuose miškuose gausiai auga muturio (Prumnopitys), dvoklės (Coprosma), grizelinijos (Griselinia) genčių medžiai ir krūmai. Žolių šiuose miškuose nedaug, gausu samanų ir kerpsamanių.
849
endeminės papūgos kėjos
Gyvūnija
Dėl didelio nuotolio nuo žemynų salose susikūrė savita gyvūnija (Naujosios Zelandijos fauna), kuriai būdinga endemų gausa, ypač paukščių. Kai kurių rūšių gyvūnai, atkelti į Naująją Zelandiją kartu su atsikėlusiais kolonistais, padarė žalos salų natūralioms ekosistemoms. Aplinkosaugos institucijų pastangomis kai kuriose salose žalingi gyvūnai išnaikinti.
Kuko kalno nacionalinis parkas
Aplinkos apsauga
Saugomų teritorijų bendras plotas sudaro apie 33 % šalies teritorijos. 15 nacionalinių parkų (Tongariro nacionalinis parkas, Taupo, Arthuro perėjos nacionalinis parkas, Kuko kalno), 44 jūriniai draustiniai (pvz., Kermadeco), 20 miško parkų, daugiau kaip įvairių 3000 rezervatų. Saugoma kraštovaizdžiai (ugnikalniai, fjordai, ežerai), natūralios augalijos bendrijos (pvz., visžaliai miškai, kuriuose auga Agathis australis, mẽdiniai paparčiai Cyathea dealbata, Dicksonia squarrosa arba miškai su notofagais Nothophagus cliffortioides), kiviniai paukščiai, papūgos Strigops habroptilus, iš roplių – tuataros.
Egmonto kalnas
4 nacionalinių parkų (Aspiringo kalno, Fjordlando nacionalinis parkas, Kuko kalno ir Westlando) grupė (Te Wāhipounamu) Pietų salos pietvakariniame krante, Tongariro nacionalinis parkas Šiaurės saloje ir Naujosios Zelandijos subarktinės salos (Snareso, Bounty, Antipodų salos, Aucklando salos ir Campbellio salos) – pasaulio paveldo vertybės.
6 Ramsaro konvencijos (įsigaliojo 1976) saugomos vietovės (plotas apie 566,39 km2).
Naujosios Zelandijos gyventojai
Naujosios Zelandijos konstitucinė santvarka
Naujosios Zelandijos partijos ir profsąjungos
Naujosios Zelandijos ginkluotosios pajėgos
Naujosios Zelandijos švietimas
Naujosios Zelandijos literatūra
Naujosios Zelandijos architektūra
Naujosios Zelandijos choreografija