Naujósios Zelándijos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Tikslių archeologinių duomenų apie pirmuosius gyventojus nėra, manoma, polineziečiai čia apsigyveno apie 800 po Kristaus. Daugiausia buvo gyvenama šiltesnė šiaurinė Naujosios Zelandijos dalis. Pirmasis Naująją Zelandiją pasiekęs europietis buvo olandų jūrininkas A. J. Tasmanas (1642). Jo žygį 1769 pratęsė Didžiosios Britanijos jūrininkas Dž. Kukas, kuris tiksliau nustatė Naujosios Zelandijos kontūrus ir tyrė vietos gyventojų maorių (tada, manoma, jų buvo apie 125 000) kultūrą. Vėliau čia kėlėsi pabėgę iš Australijos kaliniai ir prekybininkai. 1814–38 atvyko daug anglikonų, metodistų, katalikų misionierių, iki 19 a. vidurio dauguma maorių buvo apkrikštyti. Kolonizacijos tikslais 1837 įsteigta Naujosios Zelandijos asociacija, kuri vėlesniais dešimtmečiais iš maorių teisėtai ir neteisėtai supirkinėjo žemes.
maoriai puola olandų laivus (1643, dailininkas Isaackas Gilsemansas, Nacionalinis archyvas Hagoje)
Kolonijiniai laikai
1840 Didžioji Britanija Naująją Zelandiją formaliai aneksavo (Šiaurės salos maorių vadai pasirašė žemės perleidimo Didžiosios Britanijos karalienei sutartis, Pietų sala prijungta pagal Dž. Kuko atradimo teisę). Iš pradžių Naujoji Zelandija buvo kolonijos Australijos žemyne – Naujojo Pietų Velso – dalis, nuo 1841 – atskira kolonija (1852 įsteigtos centrinė ir provincijų vyriausybės). 1851 čia gyveno 26 707 europiečiai. Daugiausia žmonių kėlėsi iš Didžiosios Britanijos, nemažai – iš Airijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Indijos, kai kurių kitų Europos šalių (Kroatijos, Čekijos), 19 a. 8–9 dešimtmečiais atvyko keliolika tūkstančių kinų. Tarp atvykėlių ir maorių dėl žemės kilo vadinamieji Naujosios Zelandijos karai (1845–72), po kurių, įsikišus vyriausybei, tankiau gyvenamoje Šiaurės saloje žemes nustota grobti. Pietų saloje, kur maorių buvo mažai ir jie telkėsi pakrantėse, kolonizacija vyko nevaržomai.
europiečių ir maorių susitikimas (1863, dailininkas M. Jacksonas, žurnalo The Illustrated London News iliustracija)
19 a. antroje pusėje gyventojai daugiausia vertėsi aukso kasimu ir avininkyste, 1882 atsiradus laivams su šaldymo įranga žemės ūkis plėtotas sparčiau, šaldyta mėsa tapo pagrindine eksporto preke, daugiausia ji buvo vežama į Didžiąją Britaniją.
Šalies politinis vadovavimas pakaitomis atitekdavo konservatoriams, kurie daugiausia buvo stambūs žemvaldžiai, arba liberalams, kurie įvedė visuotinį (1893 pirmąkart pasaulyje – ir moterų) balsavimą ir privalomą švietimą. 19 a. pabaigoje sustiprėjusios profesines sąjungos labiau rėmė Liberalų partiją, kuri 1891–1912 be pertraukos buvo valdžioje, kol 1916 buvo įkurta darbininkų interesų gynimą labiau pabrėžianti Naujosios Zelandijos darbo partija. Liberalų valdžios laikotarpiu vyriausybė skyrė daugiau kreditų pirkti, įdirbti žemę, steigti ūkius, nutiesė daug kelių. Ūkis kilo sparčiau, susikūrė mėsos ir pieno produktų gamintojų regionai (ypač Šiaurės saloje). Miesto gyventojų (čia telkėsi dauguma imigrantų ir dažniausiai jie buvo bedarbiai) padėtį pagerino 19 a. 10 dešimtmetyje priimtas darbininkus ginantis darbo įstatymas, 1898 įvesta senatvės pensija. Profesines sąjungas itin sustiprino 1896 priimtas Pramonės ginčų sprendimo ir susitaikymo aktas, pagal kurį tik per profesines sąjungas darbininkai galėjo tikėtis sėkmingai išspręsti ginčus su darbdaviais.
20–21 amžiai
1907 Naujoji Zelandija paskelbta Didžiosios Britanijos dominija. Ryšiai su Didžiąja Britanija išliko glaudūs, Didžiosios Britanijos karinėse pajėgose naujazelandiečiai pasižymėjo per Būrų karą (1899–1902; čia jie įrodė esą geresni už britus kovotojai su partizanais), per Pirmąjį pasaulinį karą metropolijos kariuomenėje jų tarnavo 103 000 (ANZAC). Naujosios Zelandijos karinės pajėgos iš Vokietijos atėmė Vakarų Samoa (vėliau Naujoji Zelandija administravo ją iki 1962). Šiuo laikotarpiu dėl pastovaus eksporto ir aukštų jo kainų ūkis klestėjo. Karui pasibaigus vienas svarbesnių Naujosios Zelandijos laimėjimų buvo dalyvavimas pasirašant Versalio taikos sutartį (1919) ir narystė Tautų Sąjungoje – tai buvo savarankiškos valstybės statuso pradžia. Pasaulinė ūkio krizė (1929–33) palietė ir Naująją Zelandiją, šalis ją įveikė tik vėl pakilus eksportuojamų prekių kainoms.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Naujosios Zelandijos kariai buvo nusiųsti į Egiptą rengtis mūšiams, bet greitai įsitraukė į kovas žemyninėje Graikijoje, Kretoje, Šiaurės Afrikoje, vėliau Italijoje. Ramiojo vandenyno kovų teatre norint atremti tiesioginę Japonijos grėsmę Naujajai Zelandijai teko labiau kliautis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, bet ne Didžiąja Britanija; tai turėjo įtakos kuriant pokario šalies saugumo sistemą: Naujoji Zelandija 1951 prisijungė prie ANZUS pakto, 1954 su septyniomis Azijos šalimis pasirašė Pietryčių Azijos gynybos ir ūkinio bendradarbiavimo sutartį (SEATO).
Nuo 20 a. vidurio šalies užsienio politika darėsi vis savarankiškesnė. Naujoji Zelandija yra Jungtinių Tautų narė steigėja. 1951 ji įsitraukė į Kolombo plano veiklą, norėdama prisidėti prie kovos su komunizmo plitimu Azijoje kariavo Malajoje, Korėjoje, Vietname.
Aucklandas 21 a. pradžioje
Ūkis kilo su pertrūkiais, bet beveik nuolatos, tik 20 a. 8–9 dešimtmetyje dėl energetinių išteklių pasaulinių kainų šuolio ir Didžiosios Britanijos įstojimo į Europos ekonominę bendriją išaugo infliacija ir padaugėjo bedarbių, tūkstančiai žmonių emigravo iš Naujosios Zelandijos. Buvo galutinai sureguliuoti ginčai su senaisiais šalies gyventojais maoriais dėl dar 19 a. antroje pusėje nusavintos jų žemės. Pagal 1995 vyriausybės sutartį su Tainui, didžiausia maorių genčių federacija, pastarajai grąžinta 50 000 ha europiečių naujakurių 19 a. 7 dešimtmetyje nusavintos žemės ir išmokėta 116 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kompensacija (sutartį oficialiai patvirtino ta proga atvykusi nominali šalies valdovė – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II).
Šalies politikoje vyravo viena kitą valdžioje keičiančios Darbo ir Nacionalinė partijos, tik po 1992 referendumo pakeitus rinkimų sistemą (tapo proporcinė) padidėjo smulkesnių partijų įtaka. 21 a. pradžioje išliko glaudūs ryšiai su Didžiąja Britanija (iš jos daugiausia imigrantų į Naująją Zelandiją), bet šalies užsienio politika yra savarankiška, pvz., Naujoji Zelandija nesiuntė savo karių į Irako karą (2003–11). 2017 10 ministre pirmininke tapo Darbo partijos lyderė J. Ardern, kurios politikos prioritetai buvo skurdo ir socialinio išskirtinumo mažinimas, aplinkosauga. 2019 03 15 Christchurcho mieste buvo įvykdytas didžiausias šalies istorijoje teroro aktas: per šaudynes dviejose mečetėse žuvo 50 žmonių, dar 48 sužeisti. 2020 10 parlamento rinkimus Darbo partija laimėjo didžiausia per 40 m. balsų persvara (gavo 65 vietas iš 120). 2023 01 J. Ardern netikėtai atsistatydino, partijos lyderiu ir ministru pirmininku tapo Chrisas Hipkinsas.
Naujosios Zelandijos gyventojai
Naujosios Zelandijos konstitucinė santvarka
Naujosios Zelandijos partijos ir profesinės sąjungos
Naujosios Zelandijos ginkluotosios pajėgos
Naujosios Zelandijos švietimas
Naujosios Zelandijos literatūra
Naujosios Zelandijos architektūra
Naujosios Zelandijos choreografija