Naukrãtija (gr. Naukratis), Naukrãtis, senovės graikų kolonija Žemutiniame Egipte, Nilo deltoje, apie 80 km į pietryčius nuo Aleksandrijos.
Įkurta miletiečių apie 650 pr. Kr. faraono Psameticho I laikais (valdė 664–610 pr. Kr.). Vėliau (valdant faraonui Psametichui II, apie 595–589 pr. Kr.) Naukratija tapo panhelėnine kolonija. Apie 560 pr. Kr. faraonas Jachmas II (valdė 570–526 pr. Kr.) suteikė Naukratijai prekybos su graikais monopolį ir leido statydintis graikiškas šventyklas (8 graikų poliai pasistatė bendrą šventyklą – Helėniją; Aigina, Samas, Miletas pasistatydino savas šventyklas Dzeusui, Herai, Apolonui). 332–331 pr. Kr., Aleksandrui Makedoniečiui įkūrus Aleksandriją, Naukratija pradėjo smukti. Paskutinį kartą paminėta 3 a. po Kristaus.
Istoriko Filarcho (3 a. pr. Kr.), rašytojo Atėnajo (2–3 a. po Kr.), retoriaus ir leksikografo Polukso (Polideuko; 2 a. po Kr.) gimtinė. Naukratija paminėta Herodoto veikale Istorija.
Nuo 1884 kasinėjama archeologų (daugiausia prancūzų).
879