Navarà (isp. Navarra, baskų k. Nafarroa, pranc. Navarre), vidurinių amžių karalystė Pirėnų kalnų vakarinėje dalyje ir gretimose apylinkėse. Sostinė – Pamplona.
Navaros ankstyvoji istorija mažai žinoma. Iki 12 a. antros pusės ji dažniau vadinta Pamplonos karalyste, Navaros vardas atsirado 10 a., 1134 tapo pagrindiniu šalies pavadinimu.
8 a. pradžioje–9 a. pradžioje Navara pateko į frankų valdovo Karolio Didžiojo įtaką. 9 a. pradžioje Frankų imperijos valdovai skyrė mažiau dėmesio šiam savo valstybės pakraščiui. Sustiprėjo vietos baskų vado Inigo I Aristo valdžia, jis apie 824 nusikratė Karolingų įtakos ir pasiskelbė Pamplonos karaliumi. Jo įpėdiniai ir bendravaldė Chimenesų dinastija kovodami su maurais išplėtė savo valdas. Valdant Sančui III Didžiajam (1000–35) prijungta dalis Leono, Kastilijos, Aragono (trumpam – faktiškai visa krikščioniška Ispanija), baskų gyvenamos Prancūzijos teritorijos. Sančui III Didžiajam mirus karalystė buvo padalyta. 1076–1134 Navarą valdė Aragonas. 1234 mirus paskutiniam Chimenesų dinastijos vyriškosios linijos atstovui Sančui VII, Navara atiteko jo tėvo Sančo VI Išmintingojo dukters vyro Šampanės grafo giminei.
Navara buvo nedidelė ir ūkiškai menkai išsivysčiusi valstybė, bet svarbi tarptautiniu požiūriu, per ją ėjo kelias į vieną svarbiausių vidurinių amžių Europos piligrimystės vietų – Santiago de Compostelą. Karalystėje ilgai gyveno arabų bendruomenės, saugiau nei kitur Ispanijoje jautėsi žydai.
1512 Navaros pietinę dalį (Aukštutinę Navarą, dabar Ispanijos Navaros provincija) nukariavo Aragono karalius Ferdinandas II Katalikas. Suvienytoje Ispanijoje ją valdė vicekaralius. Žemutinė Navara iki 1589 liko savarankiška karalyste, vėliau jos karaliui Henrikui Navariečiui tapus Prancūzijos karaliumi (Henrikas IV) ji prijungta prie Prancūzijos.
-Pamplonos karalystė; -Navaros karalystė