nazarėnai

nazarnai (vok. Nazarener), 19 a. pirmos pusės vokiečių ir austrų tapytojų sambūris. Vienas pirmųjų antiakademistinių dailininkų judėjimų Europoje. Siekė reformuoti meną religiniu pagrindu, susieti jį su etika. Priešinosi neoklasicizmui, siekė atgaivinti vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso (Masaccio, Fra Angelico), t. p. A. Dürerio, P. Perugino, ankstyvojo laikotarpio Rafaelio kūrybos tradicijas.

W. von Schadow. Jaunos romėnės portretas / Angelina Magtti (aliejus, 1818, Naujoji pinakoteka Miunchene)

Kūrybai būdinga Biblijos, renesansinės poezijos veikalų tematika, realizmo, sentimentalumo ir mistikos dermė, stilizacija, detalių gausa, siaura spalvų gama. Plėtojo monumentaliąją ir molbertinę tapybą. Žymesni atstovai: J. F. Overbeckas, F. Pforras, P. von Cornelius, W. von Schadowas, C. Ph. Fohras, J. H. F. von Olivier, F. Olivier (1791–1859), Ph. Veitas (1793–1877), J. Schnorras von Carolsfeldas (1794–1872), J. Schefferis von Leonhardshoffas (1795–1822), J. Sutteris (1781–1866), J. Wintergerstas (1783–1867), G. Colombo (apie 1784–1853), G. L. Vogelis (1788–1879), J. K. Hottingeris (1788–1828). Svarbiausi kūriniai – kolektyviai sukurtos freskos Zuccari rūmuose (1819), Casino Massimo (1817–1829, abu Romoje). Turėjo įtakos prerafaelitams, neoidealizmui.

Sambūriui pradžią davė 1809 Vienos dailės akademijos studentų įkurta Šv. Luko sąjunga (vok. Lukasbund). 1810 dalis jos narių įsikūrė neveikiančiame Šv. Izidoriaus vienuolyne Romoje, iki 1812 ten gyveno ir kūrė. Apie 1817 pavadinti nazarėnais (manoma, J. Chr. Reinharto) ironizuojant dailininkų uolias religines aspiracijas, išvaizdą (nešiojo ilgus plaukus ir dėvėjo plačius apsiaustus). 19 a. 3 dešimtmetyje sambūris iširo daugeliui narių sugrįžus į tėvynę.

2271

Nazarener; Šv. Luko sąjunga