nazỹras (hebr. pašvęstas), bibliniu ir pobibliniu laikotarpiu – atsiskyrėlis ir Dievui itin pasišventęs asmuo. Nazyrai buvo pasauliečiai (vyrai ir moterys), kurių statusas kiek priminė šventiko, nes Dievui jie bus šventi (Kun 21, 6). Apie griežtas nazyrų asketiškos gyvensenos taisykles daugiausia pasakojama Kun 6, 1–21 – minimi davusieji priesaiką ir pasišventusieji Dievui tam tikram laikotarpiui. Įžadų laikotarpiu nazyras privalėjo nevartoti vyno, kitų svaigiųjų gėrimų ir bet kokių iš vynuogių pagamintų produktų, nesikirpti plaukų, nesiliesti prie mirusiųjų, net artimųjų. Įžadai baigdavosi sulaužius taisykles arba pasibaigus jų laikotarpiui. Jam baigiantis nazyras į šventyklą atnešdavo įvairių aukų, buvo atliekami simboliniai ritualai, tarp kurių – nazyro plaukų kirpimas ir jų deginimas. Buvo įžadų ir visam gyvenimui; kartais vaikus Dievui pašvęsdavo tėvai. Apie amžinuosius nazyro įžadus užsimenama keliose pranašų ir istorinėse Biblijos knygose, bet sunku atsekti šių taisyklių kilmę. Ankstyviausias nazyro įžadų paminėjimas – Teisėjų knygoje. Ts 13, 5 apie Samsoną sakoma, kad skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus nazyras Dievui nuo pat gimimo, bet neminimas susilaikymas nuo vyno. Manoma, ir pranašas Samuelis buvo nazyras iki mirties (1 Sam 1, 11). Kitose Biblijos knygose minimas kiek kitoks nei Kunigų knygoje nazyrų gyvenimo būdas. Jer 35, 5–8 rašoma, kad rechabai buvo pašvęsti Dievui nazyrų įžadais, bet jų susilaikymas nuo vyno, manoma, reiškė, kad vietoj žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo buvo pasirinkę klajoklių gyvenimą. Am 2, 11 nazyrai minimi kartu su pranašais – ir vieni, ir kiti yra išsirinkti paties Dievo ir jam pašvęsti dar įsčiose. Jokūbo sūnus Juozapas t. p. vadinamas nazyru (Pr 49, 26), bet šiuo atveju šis žodis reiškia vyresnįjį ar lyderį.
Nazyro praktika buvo žinoma ir vėlesniu bibliniu laikotarpiu (1 Mak 3, 49–51), ir NT laikais. Manoma, Jonas Krikštytojas t. p. buvo nazyras, bet jis taip nevadintas; apie jį angelas skelbė – negers nei vyno, nei jokio kito stipraus gėrimo (Lk 1, 15). Pirmieji krikščionys kartais irgi duodavo nazyro įžadus (Apd 21); manoma, juos buvo davęs ir apaštalas Paulius (Apd 18, 18), nors galvos skutimas ne Izraelio žemėje prieštaravo nazyro taisyklėms. Pasak Hegezipo legendos, atpasakotos Bažnyčios tėvo Eusebijo Cezarėjiečio Bažnyčios istorijoje (325, liet. 1993), Jeruzalės vyskupas šv. Jokūbas Jaunesnysis buvo nazyras. Nazyrus mini ir žydų istorikas Juozapas Flavijus. Rabinistinis judaizmas nazyrus griežtai smerkė kaip prieštaraujančius judaizmo mokymui, ypač dėl Dievo priesako tuoktis laužymo; rabinų priešiškumas nazyrams buvo susijęs ir su Antrosios Šventyklos sugriovimu, kai daugybė žydų pasirinko askezę. Iki vidurinių amžių nazyro praktika pamažu nunyko.
2182