Neãpolio mokyklà, 17 a. pabaigos–18 a. italų kompozitorių grupė. Visi jie kūrė operas, buvo kilę iš Neapolio arba jo apylinkių ir baigę Neapolio konservatoriją.
Žymesni kompozitoriai
Pirmasis žymus Neapolio mokyklos atstovas – F. Provenzale. Šiai mokyklai priskirtini A. Scarlatti, F. Feo, N. A. Porpora, L. Vinci, L. de Leo, N. B. Logroscino, G. B. Pergolesi, G. Latilla, D. Pérezas, N. Jommelli, P. Anfossi, T. Traetto, P. A. Guglielmi, N. Piccinni, G. Trittas, A. Sacchini, G. Paisiello, D. Cimarosa ir vokiečių kompozitorius J. A. Hasse (A. Scarlatti mokinys). Vieni jų dirbo Romoje (P. Anfossi, N. Piccinni), kiti – Lisabonoje (D. Pérezas), Stuttgarte (N. Jommelli), Vienoje (D. Cimarosa), Dresdene (J. A. Hasse), Sankt Peterburge (G. Paisiello), Paryžiuje (N. Piccinni, A. Sacchini).
A. Scarlatti kurtos opera seria
Vienas žymiausių Neapolio mokyklos kompozitorių – A. Scarlatti. Jis kūrė opera seria stiliaus (vėliau pavadinto neapolietiškuoju) operas su 3 dalių aria da capo, 2 rūšių rečitatyvais (recitativo secco ir recitativo accompagnato), 3 dalių uvertiūra (vadinamoji itališkoji). Operos struktūra grindžiama rečitatyvo ir arijos sekomis, beveik nebeliko chorų (juos iš dalies pakeitė duetai, tercetai, kvartetai). Dėl tokios struktūros vėliau kūriniai vadinti numerių opera.
Opera buffa
Kompozitorių L. Vinci, L. Leo kūryboje susiklostė opera buffa stilius (baroko ankstyvoji komiškoji opera). Iš pradžių ją sudarė keletas opera seria komiškųjų intermedijų, vėliau pritaikyti commedia dell’arte dramaturgijos principai. Opera buffa turėjo 2 dalių ariją, kuri vėliau tapo būtinu komiškųjų operų elementu. Žymiausia tų laikų opera buffa – G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia (1733).
Pakitusios opera seria bruožai, kūrėjai
18 a. viduryje pasikeitė opera seria stilistika. Šiuos pokyčius paskatino teoretikai ir libretų autoriai. F. Algarotti veikale Studija apie operą (Saggio sopra l’opera in musica 1755) reikalavo glaudaus libreto ir muzikos ryšio. Libretų kūrėjai A. Zeno ir P. Metastasio išplėtojo operos veiksmą (vėlyvosios A. Scarlatti, G. B. Pergolesi, J. A. Hasse’s operos). To laikotarpio opera seria stiliaus pokyčiai ryškūs N. Jommelli ir T. Traettos kūryboje. Šie kompozitoriai daug dėmesio teikė muzikos dramaturginei raiškai. Koloratūra ir kantilena vartotos dramatinei įtampai pabrėžti. Pakito opera seria forma – išplėtotos arba pakeistos visos jos dalys. Sureikšmintas orkestras, pakito rečitatyvo struktūra. Atsirado scenų, kuriose vienu metu persipina rečitatyvo ir arijos elementai. Būdingu veiksmo reiškiniu tapo vadinamoji tamsos scena (ombra scena), kurioje orkestras intensyviai plėtoja dramatiškiausią operos muziką. Orkestro partijoje svarbiausiomis tapo 3 dalių uvertiūra (allegro–adagio–allegro) ir riturnelės. Uvertiūrose skamba operos pagrindinis muzikinis tematizmas, atspindimos ir draminės kolizijos. Neapolio mokyklos principais Italijos ir kitų šalių kompozitoriai grindė savo operas.
1915