neapykanta

neapýkanta, nuolatinis ir aktyvus neigiamas emocinis nusiteikimas kito žmogaus, žmonių grupės (pavyzdžiui, socialinės, tautinės) ar reiškinių atžvilgiu. Reiškiasi pasibjaurėjimu, pasišlykštėjimu, priešiškumu, antipatija. Neapykantos apimtas žmogus gali ne tik neigiamai vertinti neapykantos objektą, bet ir aktyviai jam priešintis, jį apriboti, pašalinti arba sunaikinti, jo vengti. Neapykantą sukelia didelis nepasitenkinimas nepageidaujamų įvykių raida arba sistemingi nemalonūs išgyvenimai (tokiais atvejais neapykanta yra reali arba įsivaizduojama šių reiškinių priežastis). Dėl neapykantos gali atsirasti ir kaltės jausmas (pavyzdžiui, nežinodamas, kaip atlyginti padarytą žalą, žmogus save pasmerkia ir nuvertina, aukoja savo gyvenimą). Neapykanta yra nedorovingas jausmas. Ugdymo vienas uždavinių – kontroliuoti neapykantos kilimą (tuo tikslu stengiamasi atskleisti nepageidaujamų reiškinių esmę ir jų priežastis) ir ugdyti jam priešišką jausmą – meilę. Didėjanti neapykanta stabdoma doroviniais įtikinėjimais, aiškinimu, kad yra tokių įvykių, kurių negalima objektyviai išvengti. Vaikai, kurių tėvai juos kritikuoja, įžeidinėja ir nuolat jais nepatenkinti, įgyja nepasitikėjimo savimi jausmą, tampa nejautrūs, mažiau geba suprasti ir atsižvelgti į kitų žmonių požiūrį, užauga priešiški kitiems. Tam tikromis visuomeninėmis istorinėmis aplinkybėmis neapykanta (pavyzdžiui, pavergtųjų neapykanta pavergėjams) gali būti doroviškai pateisinama kaip svarbus dalyvavimo politiniame sąjūdyje, išsivadavimo kovoje motyvas.