nebylusis kinas

nebylùsis knas, kino filmai be įrašyto sinchroninio garso. Kurti nuo 1895 (kinematografo išradimo) iki 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos, daugiausia šalyse, kur sparčiausiai vystėsi kino industrija: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje. Filmuota dažniausiai 35 mm pločio juostoje, pirmieji filmai buvo maždaug 1 minutės trukmės. Vėlesni kino seansai buvo lydimi muzikinio akompanimento, kartais įrašytos plokštelių muzikos, diktoriaus komentarų (kad nebūtų girdimas kino projektoriaus keliamas triukšmas, muzika papildytų vaizdą). Dažniausiai aktorių dialogai, trumpas tekstas (intertitrai) pasirodydavo ekrane kaip užrašai. Nebylusis kinas nuo garsinio kino skyrėsi savita estetika. Pagrindinei raiškos priemonei – vaizdui – būdinga išpuoselėta plastika, kadro kompozicija, aktorių mimika ir gestikuliacija. Vėliau norint išplėsti vaizdo suvokimą, sukelti papildomų asociacijų ir įvaizdžių, sukurti reikiamą filmo ritmą itin svarbus tapo montažas, stambus planas. Išmokta derinti rodomus objektus (peizažus, veidus ir kita), filmo nuotaiką, žanrus, temas. Susiklostė aktorių, vadinamųjų kino žvaigždžių, statusas.

Garsėjo nebyliojo kino aktoriai P. Negri, Ch. Chaplinas, M. Pickford, D. Fairbanksas, B. Keatonas, H. Lloydas, G. Garbo, L. Brooks (1906–85), G. Swanson, A. Nielsen, R. Valentino, L. Gish. Žymiausi nebyliojo kino režisieriai: G. Mélièsas (Kelionė į Mėnulį / Le Voyage dans la lune 1902), D. W. Griffithas (Tautos gimimas / The Birth of a Nation 1915, Nepakantumas / Intolerance 1916), F. W. Murnau (Paskutinis žmogus / Der Letzte Mann 1924, Saulėtekis / Sunrise: A Song of Two Humans 1927, 3 Oskarai 1929), V. Sjöströmas (Vežimas vaiduoklis / Körkarlen 1921), F. Langas (Metropolis 1927), G. W. Pabstas (Pandoros skrynia / Die Büchse der Pandora 1929), S. Eizenšteinas (Šarvuotis „Potiomkinas“ / Bronenosec „Potiomkin“ 1925), Dz. Vertovas (Žmogus su kino kamera / Čelovek s kinoapparatom 1929), A. Gance’as, V. Pudovkinas, O. Dovženko, T. H. Ince’as, M. Linderis. Žymesni nebyliojo kino filmai: Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį (L’Arrivée d’un train en gare de La Ciotat 1896, režisierius L. Lumière’as), Mumijos Ma akys (Die Augen der Mumie Ma 1918, režisierius E. Lubitschas), Daktaro Kaligario kabinetas (Das Kabinett des Doktor Caligari 1920, režisierius R. Wiene), Ratas (La Roue 1921, režisierius A. Gance’as), Antraktas (Entr’acte 1924, režisierius R. Clairas), Ben Huras (režisierius F. Niblo), Aukso karštligė (The Gold Rush, režisierius Ch. Chaplinas, abu 1925), Jeanne’os d’Arc kančia (La Passion de Jeanne d’Arc 1928, režisierius C. T. Dreyeris), Žemė (Zemlia 1930, režisierius O. Dovženko).

Sparčiai tobulėjant kino technikai sudėtingėjo ir įvairėjo kino kalba, raiškos priemonės ir jų suvokimas. Nebyliajam kinui būdinga teatriška aktorių vaidyba ėmė riboti personažų santykių perteikimą ekrane, atsirado išsamesnių, sudėtingesnių dialogų poreikis. Didesnio tikroviškumo siekiantiems nuotykiniams, kariniams nebyliesiems filmams trūko natūralaus triukšmo bei garso. 3 dešimtmečio pabaigoje naujos techninės galimybės realizavo garso poreikį kine. Pirmuoju garsiniu filmu laikomas Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtas Džiazo dainininkas (Jazz Singer 1927, režisierius A. Croslandas). Daugiau garsinių filmų buvo pradėti kurti 4 dešimtmetyje. Dar kinas.

1933