nedárbas, ekonominis ir socialinis reiškinys, kai tam tikra dalis žmonių, galinčių ir norinčių dirbti, negali įsidarbinti. Nedarbas gali būti išreikštas absoliučiu (bedarbių skaičius) ar procentiniu (nedarbo lygis) dydžiu.
Nedarbo rūšys
Pagal priežastis skiriamas laikinasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas. Laikinasis nedarbas susijęs su įprastiniu darbo paieškos procesu, kai bedarbiai turi darbo rinkos paklausą atitinkančią kvalifikaciją (išėję iš ankstesnio darbo dėl asmeninių priežasčių, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, pirmą kartą ieškantys darbo po studijų baigimo, pakeitę gyvenamąją vietą ir kita), ir nustatomas kaip laisvų darbo vietų skaičius, kuris atitinka tų pačių profesijų bedarbių skaičių tame pačiame mieste ar regione.
Laikinąjį nedarbą sudaro sezoninis nedarbas (tam tikru kalendorinių metų laikotarpiu, ypač žiemą, dėl sezoninio gamybos pobūdžio nėra darbo žemės ūkio, statybos, turizmo ir kitose ekonomikos šakose) ir migracinis, arba frikcinis, nedarbas (darbo vietos laisvos, nes darbdaviams reikia laiko išsirinkti tinkamiausią darbuotoją, o darbuotojams – tinkamiausią darbo vietą). Laikinasis nedarbas yra neišvengiamas, dažniausiai trumpalaikis ir nesukelia rimtų ekonominių ir socialinių problemų. Dauguma laikinųjų bedarbių nedirba savanoriškai, nes turi pragyvenimo šaltinį ir labiau vertina laisvalaikį nei siūlomą darbo užmokestį arba tikisi ateityje gauti geriau mokamą, lengvesnį ar įdomesnį darbą.
Struktūrinio nedarbo atveju bedarbių įgūdžiai neatitinka darbo rinkos poreikių (profesiniu, kvalifikaciniu ar teritoriniu atžvilgiu), dėl to jiems reikia papildomai mokytis, persikvalifikuoti ar pakeisti gyvenamąją vietą. Struktūrinis nedarbas trunka ilgiau negu laikinasis, jį sukelia struktūriniai ekonomikos pokyčiai, didėjantys reikalavimai darbuotojų išsilavinimui ir kvalifikacijai, bedarbių pasyvumas, nepakankamas teritorinis ir profesinis mobilumas, informacijos apie darbo rinką trūkumas.
Ciklinis nedarbas atsiranda per ekonomines krizes, kai sumažėja prekių ir paslaugų gamyba, įmonės patiria finansinių sunkumų ir atleidžia dalį darbuotojų arba bankrutuoja. Darbo rinkoje susidaro santykinis darbuotojų perteklius, kai ieškančių darbo asmenų skaičius yra didesnis už laisvų darbo vietų skaičių. Recesijos metu ciklinis nedarbas apima daugumą ekonominės veiklos rūšių ir išlieka iki krizės pabaigos, o pakilimo metu beveik išnyksta.
Neoklasikinė ekonomikos teorija teigia, kad ciklinį nedarbą sukelia nepagrįsti laisvosios rinkos mechanizmo veikimo ribojimai darbo rinkoje: minimaliojo darbo užmokesčio ir maksimalios darbo laiko trukmės valstybinis reguliavimas, monopolinė profesinių sąjungų veikla ir stabilaus darbo užmokesčio reikalavimas, darbo efektyvumą skatinančių darbo apmokėjimo sistemų taikymas įmonėse. Darbo užmokestis tampa nelankstus ir ekonominio nuosmukio metu nemažėja iki pusiausvyros lygio, dėl to mažesnės kvalifikacijos darbuotojams, paaugliams ir jaunimui neatsiranda darbo vietų.
Keinsistinės ekonomikos teorijos požiūriu ciklinio nedarbo priežastis yra nepakankama prekių ir paslaugų visuminė paklausa ekonominio nuosmukio metu, kuri sukelia jų gamybos ir darbo jėgos paklausos mažėjimą. Tinkamai reguliuojant visuminę paklausą turi padidėti BVP ir sumažėti nedarbas.
Pagal trukmę skiriamas trumpalaikis (trunkantis mažiau kaip vienerius metus) ir ilgalaikis (trunkantis daugiau kaip vienerius metus) nedarbas. Ilgalaikis nedarbas pavojingesnis, nes bedarbiai praranda kvalifikaciją, sensta jų žinios, didėja socialinė atskirtis.
Be oficialiojo nedarbo (darbo biržoje registruotų bedarbių skaičiaus), ekonomikoje visada būna ir paslėptinis nedarbas. Dalis dirbančiųjų, oficialiai turėdami darbo vietą, faktiškai nedirba dėl priverstinių prastovų ar yra išėję nemokamų atostogų darbdavio iniciatyva. Nedirbantys ir neturintys vilčių įsidarbinti asmenys dažnai nesiregistruoja darbo biržoje ir nutraukia darbo paiešką, nepatekdami į statistiką nei kaip užimtieji, nei kaip bedarbiai (prislėgtasis nedarbas).
Dar viena paslėptinio nedarbo forma – tai padėtis, kai žmonės, negaudami nuolatinio jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį siūlomą darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui, t. p. dirba ne visą darbo dieną ar savaitę (dalinis nedarbas). Tokių darbuotojų darbo produktyvumas labai menkas, dėl to valstybei būtų ekonomiškai naudingiau perkelti juos į tinkamesnes darbo vietas.
Nedarbo mastas ekonomikoje ir jį veikiantys veiksniai
Nedarbo mastas ekonomikoje nuolat kinta. Nedarbą kasdien padidina žmonės, ką tik tapę darbo jėga (sulaukę darbingo amžiaus, baigę mokslus, atvykę iš užsienio, grįžę iš kariuomenės, ligoninių, įkalinimo įstaigų), atleisti iš ankstesnio darbo ar atsisakę jo dėl asmeninių priežasčių, laikinai nedirbantys dėl gamybos sezoniškumo, ir sumažina nebepriklausantys darbo jėgai (mirę, sulaukę pensinio amžiaus, tapę neįgaliaisiais, emigravę, patekę į įkalinimo įstaigas ir kiti), iš naujo įsidarbinantys, grįžtantys į ankstesnes darbovietes asmenys.
Nedarbo pokyčius lemia ne tik ekonominės, bet ir demografinės priežastys (darbingo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas ar mažėjimas). Visame pasaulyje daug didesnis yra pažeidžiamiausių socialinių grupių nedarbas: jaunimo iki 25 metų (dėl darbo patirties ir įgūdžių stokos), neįgaliųjų, neišsilavinusių, teistų asmenų, imigrantų, silpniau integruotų į visuomenę etninių mažumų (afroamerikiečių Jungtinėse Amerikos Valstijose, arabų kilmės gyventojų Vakarų Europoje, romų Rytų Europoje).
Nedarbo padariniai
Beveik visi nedarbo ekonominiai ir socialiniai padariniai yra neigiami. Didėjant nedarbui šalies ūkyje mažėja darbo užmokestis, darbdaviams atsiranda galimybių bloginti darbuotojų darbo sąlygas, didinti darbo krūvį, daryti jiems psichologinį spaudimą. Netekę darbo žmonės praranda pajamas, socialines garantijas, darbo įgūdžius ir kvalifikaciją, patiria psichologinių sunkumų (nusivylimą, nevisavertiškumo jausmą, nepasitikėjimą savo gebėjimais ir ateitimi, socialinę atskirtį, gyvenimą be perspektyvos). Bent vienam suaugusiam šeimos nariui praradus darbą smunka visos šeimos gyvenimo lygis, pablogėja tarpusavio santykiai, sumažėja vaikų galimybės įgyti išsilavinimą.
Ekonominių krizių metu dėl ciklinio nedarbo nuostolių patiria visas šalies ūkis, kadangi darbo ištekliai nėra visiškai panaudojami ir mažėja BVP. 1962 A. M. Okunas suformulavo vadinamąjį Okuno dėsnį: jeigu nedarbas už natūralųjį nedarbo lygį didesnis vienu procentiniu punktu, faktinis BVP tampa 2,5 % mažesnis už potencialųjį. Padidėjęs nedarbas sumažina nacionalinio biudžeto mokestines pajamas ir padidina išlaidas socialinėms išmokoms. Plinta nelegalus darbas ir šešėlinė ekonomika. Didėja gyventojų socialinė nelygybė, skurdas, nusikalstamumas, sergamumas (ypač širdies, psichikos ir priklausomybių ligomis), ekonominė emigracija, savižudybių, skyrybų, benamių skaičius. Dėl to vienas svarbiausių valstybės ekonominės politikos tikslų – pasiekti visišką užimtumą, nors nedarbo mažinimas ir sukeltų infliaciją.
Istorija
19–20 a. įsigalėjus kapitalistiniam gamybos būdui, kuris pagrįstas ne individualia žemės ūkio ir amatų veikla, o samdomuoju darbu įmonėse ir organizacijose, nedarbas tapo viena svarbiausių ekonominių problemų. Masinis nedarbas atsirado 19 a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse vykdant industrializaciją, rankų darbą keičiant mašinų darbu, plačiau naudojant moterų ir vaikų darbą, ilginant darbo dieną (ypač pramonėje), žlungant smulkiesiems gamintojams. Nedarbo didėjimą lėmė ir demografiniai veiksniai: gyventojų kraustymasis iš kaimo į miestus, natūralusis gyventojų skaičiaus prieaugis, imigracija.
Nedarbas labiausiai padidėjo Didžiosios depresijos metais: 20 a. 4 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ir kitur nedarbo lygis siekė 25 %, tai sukėlė didžiulių ekonominių ir socialinių nuostolių. Po Antrojo pasaulinio karo nedarbas išsivysčiusiose Vakarų šalyse nepasiekė prieškario lygio, bet labai padidėjo Trečiojo pasaulio valstybėse. SSRS ir kitose planinės ekonomikos šalyse nedarbas buvo oficialiai panaikintas garantuojant darbo vietas visiems norintiems dirbti, nors tai neigiamai veikė darbo efektyvumą.
21 a. visame pasaulyje vykdoma nedarbo mažinimo politika, bet nedarbas neišnyko, o per ekonomines krizes (pvz., 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei) sparčiai didėja. Dėl mokslo ir technikos pažangos vyksta nuolatiniai gamybos technologiniai pokyčiai (automatizacija ir kompiuterizacija), didėja protinio ir kūrybinio darbo reikšmė, nekvalifikuoti darbuotojai tampa nereikalingi. Modernizuodami gamybą darbdaviai dažniausiai investuoja į naują techniką, o ne į žmones. Darbo rinkoje aktyviau dalyvauja moterys ir besimokantis jaunimas, didinamas senatvės pensijos amžius, dėl to darbo jėgos pasiūla didėja greičiau nei paklausa. 2017 pasaulyje buvo 192 mln. bedarbių, iš jų 70,9 mln. – jaunimas iki 25 metų.
Parama bedarbiams
Siekiant palengvinti bedarbių ekonominę ir socialinę padėtį 20 a. visose išsivysčiusiose Vakarų šalyse sukurtos nedarbo privalomojo socialinio draudimo sistemos (1911 Didžiojoje Britanijoje, 1919 Italijoje, 1927 Vokietijoje, 1935 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1946 Prancūzijoje), dirbantieji nuo nedarbo gali apsidrausti ir privačiu draudimu savo lėšomis.
Bedarbiams skiriama įvairių rūšių socialinė parama, mokamos bedarbio pašalpos, kurių dydis siejamas su ankstesniu darbo užmokesčiu (21 a. Kanadoje – iki 55 %, Vokietijoje – 60–67 %, Prancūzijoje – iki 75 %, Danijoje – iki 90 %). Pašalpos mokamos ribotą laiką ir tik tiems bedarbiams, kurie turi pakankamą socialinio draudimo stažą. Kai kuriose šalyse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitur) bedarbio pašalpų negauna asmenys, anksčiau dirbę individualiai arba ne visą darbo dieną, t. p. atleisti iš valstybės tarnybos. Bedarbio pašalpos nepanaikina nedarbo ir netgi sumažina paskatas ieškotis darbo, kol jos mokamos. Vakarų Europos šalyse, kurios teikia savo piliečiams didesnę socialinę apsaugą nedarbo atveju ir pasižymi griežtai reguliuojama darbo rinka ir didele profesinių sąjungų įtaka, nedarbas dažniausiai didesnis nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje ir kitose valstybėse, kurioms būdinga liberalesnė darbo rinka.
Efektyviai sumažinti nedarbą galima tik didinant užimtumą: skatinant ekonominį augimą ir kuriant naujas darbo vietas, remiant smulkųjį ir vidutinį verslą, organizuojant viešuosius darbus, bedarbių profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, tobulinant įdarbinimo įstaigų veiklą.
Nedarbas Lietuvoje
Lietuvoje 1918–40 nedarbas daugiausia reiškėsi miestuose, o žemės ūkyje, ypač vasaros darbymečiu, darbo jėgos trūko. 1919 Kaune įregistruota apie 5000, 1925 – apie 4000 bedarbių, nemažai jų buvo ir kituose miestuose. Darbo biržose užsiregistravusiems bedarbiams pradėta organizuoti viešuosius darbus, mokėti pašalpas, skirti nemokamą maitinimą. Per ekonominę krizę 1934 pradžioje Kaune buvo apie 3500, Klaipėdoje – apie 2000, Panevėžyje – daugiau kaip 1000 bedarbių. Vėliau nedarbas pradėjo mažėti: 1935 pabaigoje visose Lietuvos darbo biržose užregistruota 5158, 1939 pradžioje – 3116 bedarbių. 1940 įregistruota apie 70 000 bedarbių, iš kurių apie 45 000 iki 1941 05 centralizuotai aprūpinti nuolatiniu darbu. Po Antrojo pasaulinio karo nedarbas išnyko, valstybiniame ūkyje buvo įdarbinami visi norintys neatsižvelgiant į tikrąją darbo jėgos paklausą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nedarbas vėl atsirado dėl ekonominių reformų sumažėjus gamybos mastui (daugiausia pramonėje) ir uždarius daug valstybinių įmonių. 1990 priimtas Gyventojų užimtumo įstatymas (1996–2006 Bedarbių rėmimo, nuo 2006 Užimtumo rėmimo įstatymas, neteko galios 2017). 1991 pradėjo veikti Lietuvos darbo birža (nuo 2018 Užimtumo tarnyba), pradėtos mokėti bedarbio pašalpos (nuo 2005 – nedarbo draudimo išmokos).
1991 šalies darbo biržose buvo įregistruota apie 6800, 1992 – apie 66 500, 1995 – apie 127 700 bedarbių. Tokį greitą nedarbo didėjimą lėmė struktūriniai ekonomikos pokyčiai ir nutrūkę ryšiai su kitomis buvusios SSRS respublikomis, kintanti darbo jėgos paklausos profesinė struktūra, nepakankamas gyventojų mobilumas, valstybinės ir užsienio kalbų nemokėjimas. Visoje šalies teritorijoje ėmė ryškėti nedarbo neigiami socialiniai padariniai (skurdas, nusikalstamumas, alkoholizmas, šešėlinės ekonomikos plėtra, didėjantis savižudybių ir benamių skaičius). Antroji nedarbo didėjimo banga įvyko 1998–2001 dėl vadinamosios Rusijos krizės. Didžiausias šiuo laikotarpiu oficialiai įregistruotų bedarbių skaičius šalyje užfiksuotas 2001 04 (apie 237 400).
2001–08, gerėjant Lietuvos ekonominei būklei ir didėjant darbingo amžiaus žmonių emigracijai į Vakarų šalis (ypač 2004 įstojus į Europos Sąjungą), nedarbas sumažėjo daugiau kaip 2 kartus, bet 2008 pabaigoje vėl pradėjo sparčiai didėti dėl ekonominės krizės. Ciklinio nedarbo didėjimas apėmė beveik visas ekonominės veiklos rūšis (labiausiai nukentėjo statybos ir pramonės įmonės). 2010 08 oficialiai įregistruotų bedarbių skaičius buvo didžiausias šalies istorijoje (apie 330 600), vėliau jis pradėjo mažėti dėl emigracijos.
2019 08 01 Užimtumo tarnyboje įregistruota 137 372 bedarbiai, iš jų – 66 988 vyrai (48,8 % visų bedarbių), 70 384 moterys (51,2 %), 24 643 jaunuoliai iki 30 metų (17,9 %), 30 224 ilgalaikiai bedarbiai (22 %). Nedarbo draudimo išmokas 2018 pabaigoje gavo apie 59 500 bedarbių. Bedarbio statusas nesuteikiamas darbo ieškantiems asmenims, kurie mokosi, studijuoja ar yra sulaukę pensinio amžiaus. Sunkiausia susirasti darbą ilgalaikiams bedarbiams (Lietuvoje jiems priskiriami daugiau kaip šešis mėnesius nedirbantys jaunesni nei 25 metų asmenys ir daugiau kaip vienerius metus nedirbantys vyresni nei 25 metų asmenys), nepaklausių profesijų atstovams, neįgaliesiems, priešpensinio amžiaus žmonėms.
Nedarbo mažinimo politika Lietuvoje
Nedarbo mažinimo politiką vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Užimtumo tarnyba. Užimtumo tarnyboje registruotiems bedarbiams teikiamos informavimo ir konsultavimo, tarpininkavimo įdarbinant, individualios užimtumo veiklos planavimo, profesinės reabilitacijos paslaugos, t. p. vykdomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės: profesinis mokymas, įdarbinimas pagal pameistrystės darbo sutartis, stažuotės, parama judumui (transporto išlaidų kompensavimas), remiamasis įdarbinimas (įdarbinimas subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimas), parama darbo vietoms steigti ir kita.
Nedarbo draudimo išmokos
Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą (2003, įsigaliojo 2005, nauja redakcija 2017) nedarbo draudimo išmoką gali gauti bedarbiai, per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje turintys didesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą, t. p. baigę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba paleisti iš nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, kurios metu įgijo pagrindinį karinį parengtumą. Nedarbo draudimo išmoką sudaro pastovi dalis, lygi 23,27 % minimaliosios mėnesinės algos, ir kintama dalis, siejama su bedarbio anksčiau gautų draudžiamųjų pajamų dydžiu. 2019 07 maksimali nedarbo draudimo išmoka sudarė 728,36 euro.
Išmoka skiriama nuo aštuntos dienos po įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje, o atleistiems iš darbo dėl darbuotojo kaltės – praėjus 3 mėnesiams po įsiregistravimo. Nedarbo draudimo išmoka mokama devynis mėnesius. Jeigu pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimo terminui bedarbiui iki senatvės pensijos amžiaus lieka mažiau kaip penkeri metai, jos mokėjimas pratęsiamas dar 2 mėnesiams.
-laikinasis nedarbas; -ciklinis nedarbas; -ilgalaikis nedarbas; -bedarbio pašalpa