nedarbingùmas, dalinis arba visiškas darbingo amžiaus asmens negalėjimas dirbti. Pagal galėjimą dirbti ateityje nedarbingumas skirstomas į laikinąjį nedarbingumą (jo metu išduodamas nedarbingumo pažymėjimas) ir nuolatinį nedarbingumą (asmens būklė, dėl kurios jis visiškai ir neterminuotai netenka galimybės atlikti bet kokią su darbo pajamomis susijusią veiklą). Nuolatinio nedarbingumo pagrindu nustatomas neįgalumas. Pagal darbingumo netekimo laipsnį gali būti visiškas (asmuo laikomas nedarbingu) ir dalinis (asmuo gali dirbti įprastinėmis darbo sąlygomis turėdamas mažesnį darbo krūvį) nedarbingumas. Pagal atsiradimo priežastį gali būti bendrasis (atsiranda dėl bet kokios ligos, organizmo funkcijų sutrikimo, nelaimingo atsitikimo ir kita) ir profesinis (atsiranda dėl ligos, teisės aktais pripažintos profesine) nedarbingumas. Nedarbingumas yra svarbi sąlyga pašalpai, mokesčių, medicinos ir kitoms lengvatoms gauti.
LIETUVOJE pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą (1991, nauja redakcija 2005) asmuo laikomas nedarbingu, jei jam nustatomas 0–25 % darbingumas.