nefrològija (nefro… + gr. logos – mokslas), medicinos mokslo šaka, nagrinėjanti inkstų struktūrą, funkcijas, ligų priežastis, patogenezę, kliniką, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Susijusi su anatomija, fiziologija, patologija, radiologija, urologija ir kitomis medicinos šakomis.
Iki 19 a. nefrologijos problemas nagrinėjo bendroji medicina, urologija. 5–4 a. pr. Kr. aprašyti ligoniai, sergantys inkstų akmenlige. Senovės Romos gydytojas Galenas 2 a. nustatė, kad šlapimas susidaro inkstuose. L. Bellini (1643–1704, Italija) aprašė inkstų surenkamąjį kanalėlį (pavadintas jo vardu), M. Malpighi (Italija) – inkstų parenchimos vidinius kanalėlius (1680). 1694 F. Dekkersas (1648–1720, Nyderlandai) aprašė proteinuriją, 1756 šiuos duomenis papildė D. Cotugno (Italija), kuris 1764 nustatė, kad sergant inkstų ligomis šlapime padaugėja baltymų. C. W. Scheele (1742–86, Švedija) 1776 nustatė, kad šlapimo pūslėje rasti akmenys susidaro šlapime, aprašė jų cheminę struktūrą. 1797 A. F. de Fourcroy (1755–1809) ir N. L. Vauquelinas (1763–1829, abu Prancūzija) nustatė šlapimo cheminę struktūrą, pagal ją suskirstė šlapimo takų akmenis. 1821 J. Prévost (1790–1850, Šveicarija) ir J. Dumas (1800–84, Prancūzija) eksperimentais su gyvūnais įrodė, kad pašalinus inkstus kraujuje padaugėja šlapalo ir kitų azotinių medžiagų (atsiranda uremija). Dabartinės nefrologijos pradininku laikomas R. Brightas (1789–1858, Didžioji Britanija), jis 1827 susistemino anatominius ir klinikinius ūminių ir lėtinių inkstų ligų ypatumus, nustatė inkstų pažeidimo, edemų ir proteinurijos ryšį. 1839 R. Christisonas (1797–1882, Didžioji Britanija) aprašė dėl inkstų nepakankamumo kylančią mažakraujystę, R. Rayer (1793–1867, Prancūzija) 1835–40 į klinikinę praktiką įdiegė šlapimo mikroskopiją, 1840 pasiūlė nefrito terminą inkstų uždegimui apibūdinti. A. Šumlianskis (1848–95, Rusija) ir V. Bowmanas (1816–92, Didžioji Britanija) aprašė inksto kanalėlio kapsulę (pavadinta jo vardu), inkstų kraujotaką. F. Martinas‑Solonas (1795–1856, Prancūzija) 1838 pasiūlė albuminurijos terminą. J. F. Simonas (1807–43, Vokietija) 1843 aprašė baltymų cilindrus, F. G. J. Henle (abu Vokietija) 1862 – nefrono kilpą (pavadinta jo vardu). 1898 S. Koranyi (1866–1944, Vengrija) nustatė, kad ištikus inkstų nepakankamumui inkstai nesugeba koncentruoti šlapimo, pasiūlė metodą jam diagnozuoti. R. Tigerstedtas ir P. G. Bergmanas (abu Suomija) 1898 atskleidė inkstuose gaminamo hormono renino svarbą reguliuojant arterinį kraujospūdį. E. T. Klebsas (1834–1913, Vokietija) 1876 pasiūlė glomerulonefrito terminą, mikroskopinius inkstų pažeidimus sergant glomerulonefritu 1879 aprašė T. Langhansas (1839–1913, Vokietija). F. Mülleris (Vokietija) 1905 pasiūlė nefrozės, F. Munkas (1879–1945, Vokietija) 1913 – lipoidinės nefrozės terminus. 1921 S. Zimnickis (SSRS) sukūrė inkstų funkcijos tyrimo metodą. C. Oberlingas (1895–1960, Vokietija) 1927 aprašė jukstaglomerulinį aparatą. 1928 D. D. Van Slyke’as (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasiūlė klirenso terminą, 1932 H. W. Smithas, J. A. Shannonas ir N. Jolliffe’as įrodė, kad inulino ir kreatinino klirensas yra inkstų filtracijos greičio rodiklis. 1934 V. Voronojus (Rusija) pirmasis transplantacijai pradėjo naudoti lavono inkstą. 1945 W. J. Kolffas (Nyderlandai) pirmą kartą panaudojo savo sukurtą dirbtinį inkstą (hemodializės aparatą), kurį 1946 patobulino ir į praktiką įdiegė N. Alwallis (Švedija). 1950 K. Reissmannas (Jungtinės Amerikos Valstijos) įrodė, kad inkstai gamina eritropoetiną (šią kraujodarai svarbią medžiagą, pavadintą hematopoetinu 1940 atrado prancūzai P. Carnot ir C. Deflandre). C. Brunas ir P. Iversenas (Danija) pradėjo taikyti inkstų biopsiją ligoms diagnozuoti. 1954 J. E. Murray (Jungtinės Amerikos V)alstijos sėkmingai persodino inkstą donoro identiškam dvyniui. 1963 B. Petrovskis (SSRS) pirmą kartą sėkmingai persodino inkstą. 1971 H. F. DeLuca, A. W. Normanas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir E. Kodicekas (Didžioji Britanija) nustatė inkstų reikšmę aktyvuojant vitaminą D. Pirmąsias peritonines dializes 1923 pradėjo daryti G. Ganteris (Vokietija), bet kasdienėje praktikoje metodas pradėtas taikyti tik nuo 1978 (D. Oreopuolos, Kanada, R. Popovichius, J. Moncriefas, J. Diaz‑Buxo, visi Jungtinės Amerikos Valstijos). 1960 buvo įkurta Tarptautinė nefrologų draugija.
Lietuvoje
Nefrologijos klausimus (inkstų tuberkuliozę, operacijas) 1922–40 tyrė V. Kuzma, V. Kanauka. 1963 Vilniaus I tarybinėje (1992–2002 Šv. Jokūbo) ligoninėje buvo atlikta pirmoji hemodializė Lietuvoje (S. Mičelytė, K. Gubaris, A. Vidugiris). Dirbtinis inkstas (hemodializė) pradėtas naudoti 1969 Kauno, 1977 Panevėžio, 1991 Šiaulių, 1993 Klaipėdos ligoninėse. 1965 Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pradėtos skaityti nefrologijos paskaitos (Š. Markovičius). 1967 Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje įsteigtas pirmasis Lietuvoje Nefrologijos skyrius (vedėjas V. Kirsnys), jame įkurta Dirbtinio inksto laboratorija, kuriai nuo 1969 vadovavo N. Stanaitytė. 1970 Lietuvoje atlikta pirmoji inkstų persodinimo operacija (A. J. Marcinkevičius, B. Dainys, V. J. Sirvydis, G. Uždavinys). 1974 persodintas inkstas, kuris veikė 10 metų. 1973 Vilniuje atidarytas Inkstų transplantacijos centras (vadovas V. A. Kleiza). 1983 Respublikinėje Vilniaus klinikinėje ligoninėje įkurtas Hemodializės ir inkstų transplantacijos skyrius (vadovė Nijolė Stanaitytė). 2006 pradėjo veikti Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Nefrologijos centras (vadovas M. Miglinas). 1977 Kaune įkurta Dirbtinio inksto laboratorija (vadovė E. Šileikienė), 1988 sujungus ją ir Barokamerų skyrių įkurtas Detoksikacijos skyrius (vadovas J. Šurkus). 1992 Kauno medicinos akademijoje (nuo 1998 Kauno medicinos universitetas) įkurta Nefrologijos klinika (vadovas V. Kuzminskis). Pirmieji privatūs hemodializės centrai Lietuvoje įsikūrė Klaipėdos teritorinės ligonių kasos regione. Nefrologijos ir toksikologijos skyrius Šiauliuose pradėjo veikti 1991 (vedėjas A. Tamošaitis). Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje 1978 įkurtas Vaikų urologijos skyrius, kuriame buvo gydomos ir nefrologinės ligos (V. Bačiulis, A. Batavičienė, P. Kaltenis) 1989 Vilniaus respublikinėje vaikų ligoninėje atlikta pirmoji Lietuvoje peritoninė dializė kūdikiui (V. Karmanovas).
Svarbiausi veikalai nefrologijos klausimais: Vaikų inkstų ligos (P. Kaltenis ir kiti, 1981), Ūminis inkstų nepakankamumas (V. Razukas, 1988 22005), Urologija (autorių kolektyvas, 1989), Svarbiausių nefrologinių simptomų ir sindromų diferencinė diagnostika (V. Razukas, G. Žvinklienė, 1989), vadovėlis Inkstų ligos (M. Miglinas ir kiti, 2003).
21 a. pradžioje inkstų ligoms gydyti taikoma hemodializė, peritoninė dializė, plazmaferezė, hemoperfuzija, inkstų operacijos ir persodinimas, inkstų kraujagyslių chirurgija, naudojami komplemento, proteazių, augimo faktorių ir kitų citokinų, t. p. oksidacinių sistemų inhibitoriai, dirbtiniai organai, tyrinėjamos ksenotransplantacijos (gyvūnų organų persodinimo) galimybės.