nefrozinis sindromas

nefròzinis sindròmas, inkstų glomerulų pažeidimo viena klinikinių išraiškų. Būdinga didelė proteinurija (su šlapimu per parą išsiskiria ≥3,5 gramų baltymų) ir dažnai kartu esančios hipoalbuminemijos (mažas albuminų kiekis kraujuje), hiperlipidemija (padidėjęs riebalų kiekis kraujuje, cholesterolio koncentracija daugiau kaip 6 mmol/l), lipidurija (riebalai šlapime) ir edemos (veido, kojų, kartais viso kūno patinimai). Suaugusiems ligoniams būdinga padidėjusi fibrinogeno koncentracija dėl suintensyvėjusios jo sintezės kepenyse, todėl atsiranda trombembolinių komplikacijų rizika. Priežastys: glomerulų ligos (glomerulopatija, glomerulosklerozė, glomerulonefritas), sisteminės jungiamojo audinio ligos (sisteminė raudonoji vilkligė), vaskulitai, cukrinis diabetas, amiloidozė, kraujo ligos (monokloninė nefropatija). Pradžia ir eiga dažniausia būna lėtinė. Ligoniai sutinsta, išsenka, nusilpsta jų imuninė sistema, vystosi trombozė, vargina bakterinės infekcijos, atsiranda D hipovitaminozė, mitybos nepakankamumas. Idiopatinis nefrozinis sindromas (priežasčių nenustatoma, kartais vadinamas minimalių pokyčių liga) būna ūminis, daugiausia diagnozuojamas vaikams, komplikacijos retos, prognozė dažniausia gera. Gydymas priklauso nuo priežasties, sunkumo laipsnio, reakcijos į vaistus. Gydoma gliukokortikoidais, angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais, angiotenzino receptorių blokatoriais, diuretikais, natrį ribojančia dieta, antikoaguliantais, citostatikais. Rezistentiškas gydymui nefrozinis sindromas progresuoja iki lėtinio, vėliau – terminalinio inkstų funkcijos nepakankamumo.