negalià, pagal struktūrinį funkcionalizmą – socialinė disfunkcija (funkcionavimo sutrikimas), kelianti pavojų visuomenės solidarumui ir stabilumui. Negalią turintiems asmenims dažnai būdinga socialinė deviacija (nukrypimas nuo visuotinai priimtinų normų). Neįgaliųjų socialinė integracija įmanoma tik jiems pripažįstant ir veikiant pagal visuomenėje įprastas normas. Pagal etikečių klijavimo (stigmatizacijos) teoriją pati visuomenė kuria stereotipus apie neįgaliuosius ir lemia jų deviantišką elgseną. Medicininis modelis negalią traktuoja kaip asmens problemą, sukeltą ligos, traumos, genetinių ar kitų priežasčių, kurias reikia koreguoti pasitelkiant medicinos specialistus. Pagal socialinį modelį negalia suvokiama kaip visuomenės problema. Šios problemos sprendimą lemia ne asmens negalia, o visuomenės gebėjimas prisitaikyti ir priimti neįgalų individą. 21 amžiaus pradžioje vyrauja ir medicininius, ir socialinius veiksnius pripažįstantis negalios biopsichosocialinis modelis.
Antikos, vidurinių amžių laikais negalia buvo suvokiama kaip antgamtinis reiškinys, Dievo bausmė, o neįgalieji buvo persekiojami, naikinami, kartais – garbinami dėl savo ypatingų savybių. 15–16 amžiuje negalią imta klasifikuoti, diagnozuoti, gydyti, steigtos pagalbos įstaigos negalią turintiems asmenims. Nuo 20 amžiaus vidurio, formuojantis gerovės valstybėms, kuriantis neįgaliųjų teisių judėjimams, negalia laikoma ne kliūtimi visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, bet sutrikimu, kuris kompensuojamas teikiant specializuotas medicinos, socialines, ugdymo, fizioterapijos ir kitas paslaugas, pritaikant kompensuojamąją techniką (klausos aparatus, protezus, vežimėlius ir kita), sudarant galimybę neįgaliesiems integruotis į visuomenę.
2251