negatyvumas

negatyvùmas (lot. negativus – neigiamas), negatyvzmas, išoriškai nemotyvuotas žmogaus priešinimasis priimtoms taisyklėms, aplinkinių reikalavimams, kitų patarimams, siūlymams. Atsiranda dėl gynybos mechanizmų reakcijos į poveikius, prieštaraujančius asmens poreikiams. Tokiu priešinimusi žmogus mėgina išvengti konflikto arba traumuojančios situacijos. Negatyvumas gali būti pasyvus – kai nevykdomi aplinkos reikalavimai (pavyzdžiui, paprašytas padėti žaislus į lentyną vaikas arba nereaguoja, arba toliau žaidžia), aktyvus – kai daroma priešingai negu reikalaujama (pavyzdžiui, paprašytas padėti žaislus į lentyną vaikas skuba išmėtyti ant lentynos dar esančius žaislus), situacinis (atsiranda tam tikrose situacijose) ir nuolatinis (šiuo atveju tampa asmenybės būdo bruožu). Negatyvumas sustiprėja pavargus, per daug sudirginus nervų sistemą. Švelnesnę negatyvumo formą – užsispyrimą – dažnai sukelia noras save įtvirtinti. Apskritai negatyvumas būdingas vyresniems kaip 2 metų vaikams. Rusų psichologas L. Vygotskis, kalbėdamas apie trečiųjų gyvenimo metų krizę, teigė, kad pirmasis požymis, kuriuo apibūdinama krizės pradžia, yra negatyvumas. Pasireiškia įvairiomis formomis: kaprizais, grubumu arba užsisklendimu, santykių šaltumu. Vaikas nenori ko nors daryti tik todėl, kad tai pasiūlė suaugęs žmogus, tai yra vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą (vaikas gali atsisakyti daryti net tai, ko jam labai norisi). Taip siekiama išlaikyti savo autonomiškumą, savarankiškumą, vadovautis savo norais, ginti savo individualybę. Kartais negatyvumas gali atsirasti ir dėl netinkamo auklėjimo – taip vaikas protestuoja prieš kėsinimąsi į jo asmenybę. Norint sumažinti negatyvumą reikia atsižvelgti į motyvacijos, emocijos ir valios ugdymą.