Nehemjo knygà, viena Senojo Testamento pranašų knygų. Hebrajų Biblijoje priklauso Raštų, o krikščionių – Istorinių knygų grupei. Kartu su Ezros knyga sudaro vientisą istorinį teologinį pasakojimą apie žydų bendrijos atkūrimą po Babilonijos tremties 5 a. prieš Kristų. Septuagintoje vadinama Ezros antra knyga, Vulgatoje – Ezros knyga. Parašyta hebr. kalba ir pavadinta vieno pagrindinių potremtinės epochos pranašų – Nehemijo – vardu. Apie 445 prieš Kristų iš Persijos atvykęs į Jeruzalę Nehemijas buvo Judo karalystės valdytojas (2, 1), iki 433 prieš Kristų dalyvavo atstatant miestą ir atkuriant žydų bendriją (13, 6). Nehemijo knyga dabartinę literatūrinę formą įgavo apie 300 prieš Kristų. Autorius laisvai naudojosi šaltiniais, čia sukauptų istorinių faktų vertę patvirtina ir nebibliniai dokumentai. Pasakojimas yra 3 etapų: pristatomas Nehemijas (1–7), kuris sugrįžęs į Palestiną pradeda atkurti Jeruzalės miestą (1–2; 7), patiria vietos gyventojų ir palaikymą, ir priešiškumą (3), pradeda socialinę reformą, paženklintą bendrijos pažadu Dievui (5); Nehemijo bendražygis Ezra sueigai pristato teokratinės bendrijos įstatymą (8), kurį palydi tautos atgailos liturgija ir įsipareigojimas (9–10), pateikiama detalių apie miesto apgyvendinimą, sienų pašventinimą ir kita (11–12); kritikuojamas kultinis karjerizmas (13, 4–9. 28–30), įvedamas dešimtinės mokestis, skirtas levitams (13, 10–14), radikaliai atnaujinamas šabas (13, 14–22) bei uždraudžiamos mišrios santuokos (13, 23–27). Nehemijo knygos pabaiga netikėta, nepateikiama jokių žinių apie tolesnę Nehemijo veiklą. Nehemijo knyga itin subtiliai perteikia potremtinės žydų bendrijos mąstyseną. Siekdami iš naujo įtvirtinti savo tautą istorijoje, jos lyderiai remiasi Dievo įstatymu, formuojančiu religinį ir civilinį tautos įvaizdį. Nehemijo knygoje pasakojami įvykiai (8; akcentuojama Pakartoto Įstatymo knyga) kritikų dažniausiai siejami su judaizmo atsiradimu.
2330