neįgalùmas, negalià, asmens įgimta ar pablogėjusi fizinė arba protinė būklė, trukdanti ar ribojanti savarankiškai visiškai ar iš dalies patenkinti normalaus asmeninio ir (ar) socialinio gyvenimo poreikius. Kai kurių Rytų ir Vidurio Europos valstybių įstatymuose neįgalumas laikomas tarptautinio žodžio invalidumas sinonimu. Bandymą globaliniu mastu suformuluoti neįgalumo sąvoką rodo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2006 Neįgaliųjų teisių konvencija (Lietuva prisijungė 2007), kuri reglamentuoja neįgaliųjų teises ir galimybes. Konvencijoje pripažįstama, kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių ilgalaikių sveikatos (fizinės, psichikos, intelekto ar jutimo) sutrikimų, kurie gali trukdyti visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiomis teisėmis su kitais žmonėmis. Pagal savo pobūdį neįgalumas gali būti laikinasis arba nuolatinis. Pripažinus neįgalumą, asmeniui gali būti nustatomi tam tikri ypatingi santykiai su visuomene – nutraukiamas darbas arba pakeičiamos jo sąlygos, apribojamas veiksnumas, skiriamos įstatymais nustatytos valstybinio socialinio aprūpinimo įvairios rūšys.
LIETUVOJE Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (1991, nauja redakcija 2005) vietoj termino invalidas įteisintas naujas – neįgalusis, nustatytos neįgaliųjų lygios teisės ir galimybės visuomenėje. Iki tol egzistavusią invalidumo sąvoką pakeitė dvi naujos sąvokos – neįgalumo lygis (pagal negalios sunkumą skirstomas į sunkų, vidutinį ir lengvą) nustatomas jaunuoliams iki 18 metų, išskyrus asmenis, kurie yra ar buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir darbingumo lygis (asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus), kuris nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus, taip pat jaunesniam kaip 18 metų asmeniui, jei jis yra ar buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu. Įstatymu panaikintos buvusios 3 invalidumo grupės. Siekiant išsaugoti asmenų teises, nustatytas pereinamasis laikotarpis (iki 2007 06 30), kai turėta I invalidumo grupė prilyginama 20 % (asmuo laikomas nedarbingu), II – 35 %, III – 50 % darbingumo lygiui. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį pagal patvirtintus kriterijus ir tvarką nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jei asmeniui nustatoma 0–25 % darbingumo, jis laikomas nedarbingu, 30–55 % darbingumo – iš dalies darbingu, nustačius 60–100 % darbingumo asmuo laikomas darbingu. Darbingumo lygis gali būti nustatomas terminuotam laikui (nuo 6 mėnesių iki 2 metų) arba neterminuotai dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe, profesinės ligos. Asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, nenustatomas darbingumo lygis. Jiems gyvenamosios vietos savivaldybės sprendimu nustatomi specialieji poreikiai ir specialiųjų poreikių lygis. Galiojanti asmens darbingumo ar neįgalumo lygio nustatymo tvarka leidžia objektyviai įvertinti neįgaliųjų gebėjimus dirbti, gauti būtinas medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas, išmokas, įstatymų nustatytas garantijas ir lengvatas, pensijas netekus darbingumo, tenkinti asmeniui priklausančius specialiuosius poreikius (specialią nuolatinę slaugą, priežiūrą, specialaus transporto išlaidų kompensaciją ir kita).
536