neįmikę dirvóžemiai, geros aeracijos dirvožemiai, kuriuose iki 2 m gylio nėra drėgmės pertekliaus ir dėl to nevyksta glėjėjimas. Juos drėkina atmosferos krituliai, tik kartais giliai (3–4 m) slūgsantis gruntinis vanduo kapiliarais pakyla į viršų, bet nesukelia dirvožemio horizontų ar sluoksnių glėjėjimo. Dažniausiai jiems priskiriami dirvožemiai, turintys labai menkai išreikštus glėjiškumo požymius (žalsvai melsvų, pilkšvų dėmių ar gyslelių); tai neilgai trunkančio drėgmės pertekliaus, kartais susidarančio virš nelaidžios ar mažai laidžios paklojinės uolienos, padarinys. Augalų vegetacijos metu šie požymiai dažniausiai išnyksta, ir dirvožemis nespėja suglėjėti. Vidurvasarį dirvožemyje gali trūkti augalų pasisavinamos drėgmės. Neįmirkę dirvožemiai dar vadinami automorfiniais dirvožemiais. Lietuvoje neįmirkę dirvožemiai yra kai kurie pradžiažemiai, kalkžemiai, rudžemiai, išplautžemiai, smėlžemiai, rečiau salpžemiai, dažniausiai trąšažemiai.
190
1336