nekaltùmo prezùmpcija, visuotinai pripažįstamas principas, pagal kurį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą kiekvieno asmens atžvilgiu daroma prielaida, kad nekaltumas yra oficiali įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo teisinė padėtis, kurią valstybė, visuomenė, individai privalo gerbti. Nekaltumo prezumpcijos principas lemia valstybės pareigūnų pareigą baudžiamajame procese įrodinėti asmens kaltę. Iš šio principo kyla kitas – in dubio pro reo (visos abejonės kaltinamojo naudai) – principas. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai – kol įstatymo nustatyta tvarka neįsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl asmens kaltumo, viešieji asmenys turi susilaikyti nuo jo įvardijimo nusikaltėliu, priešingu atveju įžeidžiama žmogaus garbė ir orumas, pažeidžiamos jo teisės ir laisvės. Europos Žmogaus Teisių Teismas P. Allenet de Ribemont’o byloje prieš Prancūziją (1976) nurodė, kad Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas nekaltumo principas negali trukdyti pareigūnams informuoti visuomenę apie nusikaltimo tyrimą, bet jie privalo vadovautis nekaltumo prezumpcija ir informuoti visuomenę korektiškai, santūriai, neatskleisdami profesinių paslapčių. Nekaltumo prezumpcijos principas glaudžiai susijęs su kitais baudžiamojo proceso principais – pažeidus nekaltumo prezumpciją gali būti pažeidžiami kiti principai ir atvirkščiai, pažeidžiant kitus principus dažniausiai pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nuostata dėl asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja įsiteisėjus įstatymo nustatyta tvarka priimtam nuosprendžiui, skelbiančiam baudžiamojo kaltinimo asmeniui teisėtumą, pagrįstumą ir pripažįstančiam asmenį kaltu. Baudžiamosios bylos iškėlimas, asmens patraukimas kaltinamuoju, jo atidavimas teismui nereiškia, kad asmuo tikrai padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Priėmus kaltinamąjį nuosprendį teisme nekaltumo prezumpcija nelaikoma paneigta tol, kol šis nuosprendis neįsiteisėja.
Nekaltumo prezumpciją reglamentuoja nacionaliniai (pvz., baudžiamojo proceso kodeksas, konstitucija) ir tarptautiniai (pvz., konvencijos, chartijos) teisės aktai. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas beveik visų šalių, net ir autoritarinių, teisėje (išskyrus Kiniją). Kai kurios šalys (pvz., Brazilija, Ispanija, Italija, Portugalija) nekaltumo prezumpcijos principą įtvirtino konstitucijoje, taip pabrėždamos jo svarbą.
Pirmą kartą nekaltumo prezumpcijos idėja buvo suformuluota Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789). Po Antrojo pasaulinio karo nekaltumo prezumpcija buvo įtvirtinta svarbiausiuose tarptautiniuose dokumentuose, skirtuose žmogaus teisių apsaugai – Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948, Lietuva prisijungė 1991), Europos žmogaus teisių konvencijoje (1950, Lietuva ratifikavo 1995), Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966, Lietuva prisijungė 1991), Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (2000). 1955 išleistas sovietinio baudžiamojo proceso klasiku laikomo M. Strogovičiaus veikalas Materialioji tiesa ir teismo įrodymai sovietiniame baudžiamajame procese (Material'naja istina i sudebnye dokazatel'stva v sovetskom ugolovnom processe), kuriame sovietų valdžiai buvo siūloma nekaltumo prezumpciją įtvirtinti baudžiamojo proceso įstatyme kaip atskirą normą. Komunistams tokia idėja nebuvo priimtina, todėl areštuotas visas knygos tiražas. Tik 1989 prieš pat SSRS žlugimą šis principas buvo įteisintas įstatymais. Nekaltumo prezumpcijos principas pripažintas ne tik Jungtinių Tautų, Europos tarptautinių organizacijų, bet ir Amerikos (1969), Afrikos (1981) žmogaus teisių konvencijose, Arabų žmogaus teisių chartijoje (1994), t. p. tarptautinių tribunolų buvusios Jugoslavijos ir Ruandos asmenims, kaltinamiems sunkiais humanitarinės teisės pažeidimais, teisti statutuose ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute (1998, Lietuva ratifikavo 2003).
LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę nekaltumo prezumpcijos principas buvo įteisintas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (1990). Konstituciniu šis principas išliko ir 1992 Konstitucijoje. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Baudžiamojo proceso kodekse (2002, įsigaliojo 2003).
1431