nekilnójamojo tuto mókestis, tiesioginis mokestis, imamas nuo nekilnojamojo turto (pastatų ir statinių, t. p. žemės sklypų, jei šalyje nėra atskiro žemės mokesčio) savininkų – fizinių ir juridinių asmenų, išskyrus valstybę ir savivaldybes. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas gali būti proporcinis arba diferencijuotas, priklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties, ir nustatomas procentais nuo turto vertės (pvz., Suomijoje – 0,41–1 % būstui ir 0,93–2 % kitiems objektams, Prancūzijoje – 0,5–1,5 %, Jungtinėse Amerikos Valstijose – iki 5 % per metus). Nekilnojamojo turto mokestis kartais imamas tik iš savininkų, kurių turto vertė didesnė už įstatymų nustatytą ribą, neturtingieji socialiniai sluoksniai šio mokesčio nemoka. Nekilnojamojo turto mokestis dažniausiai renkamas į savivaldybių biudžetus (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose sudaro iki 50 % savivaldybių biudžetų pajamų).
LIETUVOJE nekilnojamojo turto mokestis miestuose ir miesteliuose pradėtas rinkti 18 a. pabaigoje Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prijungus prie Rusijos imperijos. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918–40 nekilnojamojo turto mokestis imtas nuo bruto pelno, gauto iš nekilnojamojo turto miestuose ir miesteliuose (iki 1935 – 10 %, vėliau – 11–13 %), ir nuo nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo arba pripažinimo (4 % pirkimo ir pardavimo kainos). SSRS okupacijos metais gyventojai, kooperatinės įmonės ir organizacijos mokėjo vietinį pastatų (iki 1981 trobesių) mokestį už ekonominei veiklai vykdyti naudojamą nekilnojamąjį turtą ir gyvenamuosius namus miesto vietovėse. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1995 įvestas įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis. Pagal naująjį Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (2005, įsigaliojo 2006), be juridinių asmenų, nekilnojamojo turto mokestį moka ir fiziniai asmenys už ekonominei ar individualiai veiklai vykdyti skirtus pastatus, patalpas ir statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifą (0,3–3 % nekilnojamojo turto mokestinės vertės per metus) nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, taryba. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis diferencijuotus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgdama į nekilnojamojo turto paskirtį, techninės priežiūros būklę, buvimo vietą, t. p. mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį). Surinktos lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą. 2000 iš nekilnojamojo turto mokesčio gauta 260,8, 2004 – 214,9, 2008 – 253,6, 2014 –290,9 mln. litų, 2018 – 98,3 mln. eurų pajamų.