nekilnójamojo tuto rinkà, rinka, apimanti pirkimo ir pardavimo, nuomos, keitimo, hipotekos ir kitus sandorius su nekilnojamuoju turtu. Nekilnojamojo turto rinka pagal apyvartą yra viena didžiausių prekių rinkų pasaulyje, pagal jos tendencijas galima prognozuoti visos ekonomikos ciklinius svyravimus (nekilnojamojo turto rinkoje pakilimai ir nuosmukiai prasideda ir baigiasi anksčiau nei kitose ūkio šakose). Šioje rinkoje veikia ne tik pardavėjai ir pirkėjai, bet ir nuomotojai, nuomininkai, tarpininkai (nekilnojamojo turto agentūros), rangovai ir subrangovai (statybos organizacijos), turto vertintojai, sandorius registruojančios hipotekos įstaigos, t. p. finansų institucijos (komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos, draudimo bendrovės, investiciniai fondai), kurios teikia paskolas ir garantijas nekilnojamojo turto pirkėjams, negalintiems jo įsigyti savo lėšomis. Ekonominei analizei palengvinti nekilnojamojo turto rinka skaidoma į mažesnius segmentus: pagal objektų naudojimo istoriją (pirminė rinka – sandoriai su naujos statybos ar privatizuojamais objektais, pirmą kartą patenkančiais į rinką, ir antrinė rinka – sandoriai su objektais, kurie jau dalyvavo ekonominėje apyvartoje), objektų paskirtį (būsto, komercinės, administracinės, pramoninės, žemės ūkio, rekreacinės ir kitos paskirties objektų rinkos), objektų rūšį (pastatų, patalpų, statinių, nebaigtosios statybos, sodų, žemės sklypų ir kitų objektų rinkos), objektų vertę (prestižinio ir masinio nekilnojamojo turto rinkos), sandorių prigimtį (nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, nuomos, keitimo, hipotekos, investicijų rinkos). 21 a. pradžioje labiausiai išplėtotos būsto, komercinės paskirties pastatų ir žemės sklypų rinkos.
Nekilnojamasis turtas reikalingas fiziniams ir juridiniams asmenims asmeniniam vartojimui, ekonominei veiklai vykdyti, perparduoti, ilgalaikėms investicijoms. Visos ekonominės operacijos su nekilnojamuoju turtu kruopščiai planuojamos, nes kiekvieno objekto vertė didelė ir pirkėjai dažniausiai priversti imti paskolas. Sandorio sudarymo išlaidos, kurias patiria ir pirkėjas, ir pardavėjas (objekto paieškos ir persikraustymo išlaidos, tarpininkų ir turto vertintojų paslaugų apmokėjimas, valstybiniai mokesčiai ir kita) gali siekti 15–20 % turto vertės. Nekilnojamojo turto paklausą lemia ne tik vartotojų pajamų lygis ir poreikiai, bet ir ilgalaikės ekonominės perspektyvos, komunalinių paslaugų kainos, kitos turto valdymo išlaidos, galimybė gauti paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti ir palūkanų normų lygis, o būsto rinkoje – ir demografiniai veiksniai (natūralusis gyventojų skaičiaus prieaugis, vyraujantis šeimos tipas ir sudėtis, santuokų ir skyrybų skaičiaus dinamika, gyventojų migracija ir mobilumas), t. p. vykdomos valstybinės būsto programos. Nuo šių veiksnių priklauso ir nekilnojamojo turto pasiūla antrinėje naudotų objektų rinkoje, kuri daug didesnė už pirminę, nes pastatai ir ypač žemė tinkami naudoti ilgą laiką ir gali būti perparduoti. Pasiūlą pirminėje naujų statybų rinkoje veikia žemės, statybinių medžiagų ir darbų kainos, žemėnaudos, miestų plėtros ir statybos leidimų išdavimo valstybinė politika. Statybos darbai trunka ilgai, dėl to nekilnojamojo turto pasiūla reaguoja į rinkos pokyčius lėčiau nei paklausa. Kiekvienas nekilnojamojo turto objektas yra individualus, jo kaina priklauso nuo unikalių objekto savybių: projektavimo, statybos ir įrengimo ypatumų, tarnavimo laiko, nusidėvėjimo ir esamos būklės, aprūpinimo komunalinėmis paslaugomis, geografinės padėties ir kaimynystės (valstybės, savivaldybės, vietovės ar mikrorajono ekonominės ir socialinės plėtros, transporto ir kitos infrastruktūros, klimato, ekologinės būklės, nusikalstamumo lygio). Galutinei nekilnojamojo turto kainai nustatyti reikia profesionalaus turto vertinimo.