„nematomosios rankos“ principas

„nematomosios rankos“ prncipas, vienas pagrindinių ekonomikos teorijos principų, paaiškinantis laisvosios rinkos mechanizmo veikimą ir savireguliaciją. Nematomosios rankos principą pirmą kartą suformulavo A. Smithas knygoje Tautų turtas (The Wealth of Nations 1776). Vykdydami ekonominę veiklą žmonės nori gauti iš jos maksimalios naudos ir praturtėti, bet siekdami šių tikslų yra priversti tenkinti kitų žmonių ir visos visuomenės poreikius. Gamintojai turi gaminti produkciją, kurios reikia ne jiems patiems, o pirkėjams, taip pat nuolat gerinti produkcijos kokybę ir nustatyti prieinamas kainas – priešingu atveju pirkėjai, kurie irgi siekia maksimizuoti savo naudą, pirks pigesnę ar geresnės kokybės produkciją iš kitų gamintojų. Žmonių noras praturtėti, vartoti daugiau prekių ir paslaugų skatina gamybos ir prekybos plėtrą, gamintojų konkurencija – technikos pažangą ir efektyvesnių gamybos būdų atsiradimą. Dėl to laisvosios rinkos sąlygomis vadinamoji rinkos nematomoji ranka nukreipia individualių gamintojų ir vartotojų veiklą visuomenei naudinga kryptimi. Konkurencija, kurioje laimi geriausi, paskirsto ekonominius išteklius ir nustato prekių ir paslaugų kainas visuomenei naudingiausiu būdu. Vadovaudamiesi protingojo egoizmo ir asmeninės naudos motyvais žmonės visuomenės labui padaro daugiau, nei būtų padarę altruistiškai tarnaudami kitiems. Ši natūrali ekonominė tvarka veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir nereikalauja valstybės valdžios įsikišimo. Valstybė turi tik garantuoti rinkos laisvės ir sąžiningos konkurencijos apsaugą (saugoti žmonių moralę ir nuosavybės teises, kovoti su nusikalstamumu, neleisti kurtis monopolijoms). Nematomosios rankos principu remiasi ir klasikinė politinė ekonomija, ir visos vėlesnės liberaliosios krypties ekonominės teorijos.