Nẽmerkiemio žudỹnės, civilių gyventojų egzekucijos Mažojoje Lietuvoje 1944. Įvykdytos per SSRS–Vokietijos karą 1944 10 21 SSRS kariuomenės kareivių Nemerkiemyje (vokiečių k. Nemmersdorf; 10 km į pietvakarius nuo Gumbinės). Trečiojo Baltarusijos fronto (vadas I. Černiachovskis) antrasis tankų korpusas pirmasis iš SSRS karinių junginių 1944 įsiveržė į Rytų Prūsiją ir spalio 21 užėmė Nemerkiemį. Kareiviai, remdamiesi I. Černiachovskio įsakymu išvalyti fašistinį urvą ir to fronto štabo propagandisto, publicisto I. Erenburgo raginimu žudyti visus gyventojus (nėra nekaltų vokiečių), Nemerkiemio bažnytkaimyje išprievartavo ir paskui sadistiškai nužudė 72 (kitais duomenimis, 61) moteris su vaikais (net 8–12 m. mergaites ir 84 m. senutę, kuriai išdūrė akis; tarp nužudytų buvo ir Nemerkiemio seniūnas), sušaudė iki 50 čia laikomų prancūzų karo belaisvių.
Nemažai gyventojų buvo nužudyta ir gretimuose kaimuose. Kai kurie buvo nužudyti savo namuose, kieme, kiti – gatvėse, vieni pririšti prie vežimų ir sušaudyti, kiti nukryžiuoti – vinimis prikalti prie savo namų, tvartų. Nemerkiemį atsiėmusio nacių Vokietijos karinio dalinio kareiviai lavonus palaidojo 2 bendrose duobėse. Atvykus gydytojų komisijai lavonai buvo iškasti, nustatyta, kad gyventojai kankinti, moterys ir mergaitės išprievartautos. 1944 11 02 vokiečių stebėtojai sukvietė tarptautinę komisiją, kuri patvirtino civilių gyventojų genocido faktą – teroras įvykdytas ne kovos veiksmų metu.
Nemerkiemio žudynės Vokietijos karinės valdžios buvo plačiai panaudotos propagandai: nukankintų aukų vaizdai rodyti vokiečių kareiviams ir civiliams aiškinant, kas laukia nugalėtosios Vokietijos. Šūkis Nepamiršk Nemerkiemio žudynių (vokiškai Vergesse nicht Morden in Nemmersdorf) ir panašūs šūkiai sustiprino pasipriešinimą į Vokietijos teritoriją įsiveržusiai SSRS kariuomenei. Sovietinė propaganda šias žudynes ir kitus nusikaltimus nutylėjo, priekaištus dėl žudynių vadino fašistiniu šmeižtu.
1355