nemirtingùmas, religijose ir filosofijoje – tikėjimas po mirties išliksiančia žmogaus siela arba kūnų prisikėlimu. Dievų ir žmonių nemirtingumo įvairių sampratų aptinkama seniausiuose animistiniuose ir politeistiniuose tikėjimuose. Senovės Egipte rūpestingai atliekamas mumifikavimas ir gausios aukos mirusiesiems liudija apie tikėjimą nemirtingumu. Daugumoje hinduizmo ir budizmo tradicijų svarbią vietą užima tikėjimas reinkarnacija, patvirtinantis sielos nemirtingumą. Ankstyvojo brahmanizmo laikotarpiu buvo tikima asmeniniu nemirtingumu. Vėliau susiklostė panteistinė sistema, pasak kurios, asmeninis Aš susilieja su Atmanu ir tampa nemirtingas, bet netenka individualumo. Konfucianizme ir šintoizme paplitęs protėvių garbinimas t. p. patvirtina tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Būta tradicijų, neigiančių bet kokią pomirtinio gyvenimo formą.
Vakarų kultūros tradicijoje tikėjimas nemirtingumu daugiausia rėmėsi sielos ir kūno dualizmu bei nemirtinga sielos samprata. Senovės Graikijoje buvo tikima, kad pomirtinis gyvenimas yra vien menkas ir bejėgis šio pasaulio atspindys (tokį jį pavaizdavo Homeras). Buvo paplitęs ir pusdievių bei herojų kultas; tikėta, kad keli mirtingieji tapdavo pusdieviais, o visi kiti turėjo tenkintis vien nesąmoninga šešėlio egzistencija. Dėl Rytų idėjų pitagoriečiai ir orfikai pirmieji graikų filosofijoje pradėjo kalbėti apie sielos išsilaisvinimą ir persikūnijimą, bet aiškiausiai sielos nemirtingumą pabrėžė Platonas. Pasak jo, siela yra visiškai atskira nuo kūno substancija, dieviškasis, todėl ir nemirtingas elementas. Mirštant kūnui ji išsilaisvina iš kūno ir dar kartą persikūnija arba amžinai išsivaduoja. Aristotelio filosofijoje tikėjimas nemirtingumu neužima ypatingos vietos. Pasak jo, mirus kūnui siela tiesiog netenka individualumo. Išties nemirtingas yra tik amžinasis Protas. Epikūro filosofija aiškiausiai ir pagrįsčiausiai neigė nemirtingumą; jo filosofijos esmė – išvaduoti žmones nuo mirties baimės.
Ankstyvojoje izraelitų biblinėje istorijoje nėra jokių raštiškų pomirtinio gyvenimo aprašymų. Buvo nemažai senovinių laidojimo tradicijų, liudijančių apie tikėjimą nemirtingumu – laidojimas protėvių kape, mirusiųjų maitinimas ir nekromantijos įvairios formos. Apie asmeninį nemirtingumą yra vos kelios užuominos, nes judaizmo esmė – kolektyvinio išganymo vizija. Siela nebuvo suvokiama atskirai nuo kūno, žmogus turėjo ne sielą (hebrajiški – nefeš), bet pats buvo gyva siela (hebrajiškai – nefeš chaja; Pr 2, 7). Potremtiniu laikotarpiu susiklostė individualaus nemirtingumo samprata (Jeremijo knyga, Ezechielio knyga, Jobo knyga), bet ji netapo vyraujanti. Sustiprėjo ir tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu. Apokrifinėje ir pseudoepigrafinėje literatūroje (2 a. prieš Kristų–2 a. po Kristaus) radosi kūno ir sielos dualizmo samprata. Aleksandrijos judaizme sustiprėjo tikėjimas amžinu ir asmeniniu nemirtingumu. Sadukiejai pabrėžė, kad visi mirusieji keliauja į Šeolą ir laikėsi graikų materialistinio požiūrio, neigiančio bet kokią pomirtinio gyvenimo sampratą. Fariziejai t. p. neneigė, kad mirusieji keliauja į Šeolą, bet neatmetė ir Biblijos teiginių, tvirtinančių prisikėlimą; tikėjo amžinuoju nemirtingumu, prasidėsiančiu atėjus Mesijui. Naujajame Testamente labiausiai pabrėžiamas kūnų prisikėlimas (1 Kor 15, 53–54), bet kalbama ir apie tuoj po mirties įvyksiantį asmeninį nemirtingumą Kristuje (Lk 23, 43). Dauguma krikščionių nemirtingumą supranta kaip amžinąjį gyvenimą, Dievo dovaną kiekvienam tikinčiajam, kurią šis gavo jau šiame gyvenime (Jn 6, 47). Po mirties prisikėlus kūnams amžinasis gyvenimas kartu su Dievu tęsis amžinojoje karalystėje. Naujajame Testamente yra pateikta ir platoniškoji nemirtingumo samprata (po mirties išliks vien siela) ir materialistinė (žmogus negali egzistuoti be kūno, todėl siela nėra nemirtinga).
Krikščionių teologai įvairiai aiškino sielos nemirtingumą. Augustinas ir Tomas Akvinietis tvirtino, kad sielos nemirtingumas yra biblinis mokymas, bet grindė jį dar ir filosofijos teorijomis. Kiti (J. Dunsas Škotas) abejojo, ar sielos nemirtingumas galima pagrįsti filosofiškai. R. Descartes’o sielos samprata rėmėsi Platono filosofija. Jis tvirtino, kad protas yra atskira nuo kūno substancija, bet abejojo, kad sielos nemirtingumą galima įrodyti grindžiant jį filosofinėmis tiesomis. Pasak jo, sielos nemirtingumo įrodymo galima ieškoti tik Biblijoje. Deistiniai mąstytojai (Voltaire’as, J.-J. Rousseau ir I. Kantas) tvirtino, kad tikėjimas sielos nemirtingumu yra racionaliai pagrįstas ir negrindė jo Apreiškimu. Sielos nemirtingumą I. Kantas laikė moralės postulatu; pasak jo, moralės normos patvirtina amžino pomirtinio pasaulio egzistavimą. Kiti mąstytojai nemirtingumą suprato kaip asmens būties pokytį kažkuo kitu arba susiliejimą su aukštesne Būtybe. Žydų filosofo B. Spinozos panteistinė filosofija prieštaravo asmeninio nemirtingumo sampratai. Pasak jo, žmogus yra nemirtingas tik todėl, kad yra amžino dangiškojo proto dalis. Panašų neasmeninį nemirtingumą teigė transcendentalistai (R. W. Emersonas, H. D. Thoreau) ir idealistinės filosofijos atstovai (G. W. Hegelis, F. H. Bradley). Empirikas D. Hume’as tvirtino, kad tikėjimas nemirtingumu neturi jokio metafizinio pagrindo. Šio požiūrio laikėsi dauguma materalistinės ir racionalistinės filosofijos atstovų.
Senovės baltų pasaulėžiūroje nemirtingumas buvo pabrėžiamas. Deivės Motinos epochoje buvo laidojama žemėje, kuri pati atgimdama rūpinosi ir jai patikėto žmogaus atgimimu. Mirusiojo laidojimas embriono poza liudija apie tikėjimą sielų persikūnijimu, šiame laikotarpyje pomirtinis pasaulis suvokiamas kaip žemiškasis. Vėliau susiklostė mirusiųjų deginimo papročiai; pabrėžiamas sielos atsiskyrimas nuo kūno. Tikėta, kad siela, kūnui mirus, patenka į kitą – pomirtinį – pasaulį, susiformavo transcendentinis nemirtingumo įvaizdis.
L: J. Ratzinger Eschatologija: Mirtis ir amžinasis gyvenimas Vilnius 1996; A. Tokarczyk Tamten świat Warszawa 1986; I. Ziemiński Zagadnienie śmierci w filosofii analitycznej Lublin 1999.
2182