Nẽmuno kultūrà, Nẽmuno áukštupio kultūrà, Rytų Europos archeologinė kultūra.
Gyvavo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Išskyrė baltarusių archeologas M. Černiavskis, Lietuvoje tyrė R. Rimantienė. Iki 20 a. pabaigos buvo išskiriami 3 laikotarpiai: Dubičių, Lysaja Haros ir Dobryj Boro. 21 a. pradžioje ankstyvasis etapas priskirtas atskirai Dubičių kultūrai. Nemuno kultūra buvo paplitusi Nemuno aukštupyje, pietuose siekė Vakarų Polesę (Baltarusija), vakaruose – Šiaurės rytų Lenkiją, pietvakariuose – Narevo ir Bugo santaką, vakaruose – Vyslos žemupį, šiaurėje – Merkio baseiną, rytuose – Merkio ir Nemuno aukštupius. Ankstyvosios Nemuno kultūros puodai smailiadugniai, tvirti, puošti įspaudomis ir geometriniais ornamentais. Jų sienelės plonos, paviršiaus apdailai naudotas angobas, pakraštėliai dažniausiai smailėjančio skerspjūvio. Kiti indai smailiadugniai, puošti giluminėmis įspaudomis. Molio masė liesinta įvairiomis (augalinėmis, grūsto akmens arba mišriomis) priemaišomis.
Naudoti titnaginiai trikampiai ir širdiniai antgaliai. Lancetinių antgalių smaigalys imtas daryti skelčių viršutinėje dalyje. Trapecijos dažniausiai buvo retušuojamos plokščiu retušu. Rėžtukai gaminti iš nulaužtų skelčių, jų ašmenys skelti kampuose. Naudoti ir netaisyklingų formų rėžtukai iš skaldytinių dalių arba masyvesnių nuoskalų. Aptinkama ir gremžtukų‑rėžtukų. Pasitaiko iš platesnių skelčių padarytų peilių, retušuotų plokščiuoju retušu. Randama į ovalius kirvius panašių dirbinių platėjančiais ir retušuotais ašmenimis, jų skerspjūvis beveik kaip keturkampių kirvių. Viduriniame neolite suintensyvėjo Nemuno ir Narvos kultūrų ryšiai. Narvos keramikos dirbinių atsiradimas Nemuno kultūros teritorijoje aiškintinas prekyba (ji ypač aktyvi viduriniame neolite) titnago žaliava ir dirbinių ruošiniais.
Nemuno kultūros vėlyvojo laikotarpio puodai plokščiadugniai, S formos kakleliais, įspaudų ornamentu buvo puošiami kakleliai ir briaunos, retai – puodo paviršius. Keramikos dirbiniai nebeturėjo visai kultūrai vienodų bruožų, juos veikė rutulinių amforų kultūra, Narvos ir virvelinės keramikos kultūra (moliui liesinti naudotas šamotas, populiarūs virvučių ar linijinių įspaudų ornamentai, ant puodų kaklelių lipdyti rumbeliai). Nemuno kultūrai susiliejus su rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūra, susidarė Trzcinieco kultūra. Vėlyvuoju Nemuno kultūros laikotarpiu imti gludinti ovalo ar lęšio pavidalo kirvelių ašmenys, naudoti trikampiai antgaliai, lauro lapo formos ietigaliai, šoniniai rėžtukai ir platūs gremžtukai. Gyvenviečių paplitimas rodo, kad šios kultūros žmonės buvo judrūs. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba, žemdirbyste, maisto rinkimu, vėlyvuoju laikotarpiu – ir gyvulininkyste.
Nemuno kultūra Lietuvoje
Lietuvoje žinoma daugiau kaip 15 Nemuno kultūros gyvenviečių, iš jų svarbiausios: Dubičių 1, 2 (Dubičių piliakalnis ir senovės gyvenvietės), Gribašos 2b, 4, Kabelių 23, Kašėtų 1 (Kašėtų gyvenvietės), Katros 1, 2, Margių 1 (Margių gyvenvietės), Papiškių 4, Šakių, Varėnės 2, Zapsės upės 5, Karaviškių 6 ir Barzdžio miško 1. Jos daugiausia kurtos smėlinguose dabartinės Pietų Lietuvos pušynuose. Narvos kultūros bruožų turinčios keramikos dirbinių rasta Gribašos 4, Karaviškių 6, Barzdžio miško 2B, Zapsės upės 5, Varėnės 2, Ežeryno 23 (Ežeryno titnago kasyklos), Versminio l (Versminio gyvenvietė), Katros 1 ir kitose gyvenvietėse.
L: A. Girininkas Neolitizacijos proceso ypatumai Lietuvoje / Lituanistica 2004 t. 2.
3044