neñcų mẽnas, nencų gyvenamose vietose kuriamas menas. Nencų gyvenamosiose vietose išliko keliasdešimt bronzos amžiaus (antro–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų) gyvenviečių (Ust-Polujus, Jamalo Nencų autonominė apygarda), stovyklaviečių, šventyklų. Skiriami keli kultūrų (Ortino, Tazo, Chejakės) laikotarpiai, kurių metu gaminta ornamentuota keramika, bronzos, kaulo ir molio antropomorfinės ir zoomorfinės statulėlės, iš kaulo ir rago drožta smulkioji plastika, šukos, buities daiktai ir darbo įrankiai. Dirbiniai dekoruoti geometriniu (zigzagais, tiesiomis ir įstrižomis linijomis, svastika, meandru) ir gyvūniniu (paukščiai, žvėrys) ornamentu. 5–13 a. nencų teritorijose gyveno etniškai neidentifikuotos gentys. Kultūros klestėjimo laikotarpiu (9–13 a.) jos telkėsi gynybiniais grioviais apjuostose gyvenvietėse, kuriose statytos stačiakampio ir apskrito plano karkasinės pusiaužeminės, dengtos kailiais ir odomis, sutvirtintos elnių ragais, odiniais ir augaliniais diržais (Ortino Nencų autonominė apygarda, Jarte Jamalo Nencų autonominė apygarda). Gaminta bronzinė buitinė ir apeiginė plastika, puošta žvėrių stiliaus fantastinėmis būtybėmis, plėšrūnų atvaizdais, jiems stilistiškai artimi aukštu reljefu dekoruoti kaulo ir rago dirbiniai. Nuo antro tūkstantmečio pradžios šiose teritorijose apsigyvenusių nencų dailieji amatai tarnavo klajoklinei gyvensenai, neįmantriai medžiotojų, žvejų ir elnių augintojų buičiai, iki 20 a. 4 dešimtmečio nekitusiam natūriniam ūkiui. Įkūrus autonomines apygardas (1929, 1930) pradėti ręsti mediniai namai (nuo 1964 ir mūriniai), 1935 Nencų autonominėje apygardoje įsteigtas kraštotyros muziejus, 1945 Salecharde – iki šiol dailininkus rengianti L. Lacujaus kultūros ir meno mokykla. Nuo 1999 Jamalo Nencų autonominėje apygardoje veikia Apygardos amatų namai, įvairiose vietovėse – dailiųjų amatų studijos, klubai ir būreliai. Tradicinis gyvenamasis būstas čiumas – 5–7 m aukščio sudedamoji kūgiška palapinė iš eglinių karčių, dengta elnių kailiais, odomis, tošimi. Gaminami medžio ir tošies dirbiniai, iš elnių ir kitų gyvūnų odos bei kailio siuvamos ir siuvinėjamos čiumo ir nartų detalės, kūdikių lopšiai, įvairios paskirties krepšiai, dekoruoti spalvota gelumbe, odos apvadais, biseriu. Siuvama tradicinė moterų (panica) ir vyrų (malica) kailinė apranga, apavas (pima), galvos apdanga (kapor), iš kailio kuriami dekoratyviniai dirbiniai. Profesionalioji dailė mažai išplėtota. Žymesni dailininkai: tapytojai ir grafikai A. Borisovas (1866–1933), I. Tyko Vylko (1886–1960), A. Kazakovas (1899–1964), K. Pankovas (1910–41), D. Svešnikovas (1912–97), N. Valeiska (g. 1945), kaulo raižytojai S. Ledkovas, V. Vylka, N. Vylka, kailio dirbinių meistrės J. Bobrikova, L. Kustyševa, N. Varkuleva.
L: L. Chomič Nency: Očerki tradicionnoj kul'tury Sankt-Peterburg 1995.
2972