neoaugustinzmas, krikščionybės filosofijos kryptis, nagrinėjanti ir plėtojanti Augustino filosofinį ir teologinį palikimą bei vidurinių amžių filosofijos augustinizmo ir neoplatonizmo tradiciją. Neoaugustinizmą sudaro spiritualizmas, personalizmas, iš dalies krikščioniškasis egzistencializmas ir kita. Būdingas katalikybei, mažiau stačiatikybei ir protestantizmui. 19 amžiuje atsirado įtakinga neoaugustinizmo mokykla Tübingeno universitete Vokietijoje. Katalikų ir protestantų teologai, derindami istorinį ir sisteminį metodus bei polemizuodami tarpusavyje, tyrė Augustino palikimą, studijavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios ir dogmų istoriją. Pripažino dvasinio prado pirmumą, introspektyvųjį Dievo suvokimo būdą, meilės, tikėjimo, valios pranašumą proto atžvilgiu, teigė, kad Dievas yra asmenybė. Atmetė scholastinį (aristotelinį, tomistinį) intelektualizmą. Spiritualizmo pradininkas M. F. P. Maine’as de Biranas tęsė augustinizmo-platonizmo idėjas, plėtojo introspektyvią dvasinės patirties metafiziką, išskyrė ypatingą vidinį pojūtį, kuriuo tiesiogiai, ne protu, suvokiame savo dvasinę savastį, kaip valios veržlumą. Būdamas tarp gyvulio ir Dievo žmogus gali tapatintis su kūnu ir prarasti save gamtoje, bet gali tikėjimu, meile ir meditacijomis kilti prie Kūrėjo, sulaukti Jo malonės. Augustinizmo-platonizmo idėjas kūrybiškai plėtojo 19 amžiaus italų spiritualistai. A. Rosmini-Serbati, neatmesdamas tomistinių Dievo buvimo įrodymų, pirmumą teikė augustinistinei vadinamojo apšvietimo (iliuminacijos) idėjai, teigiančiai, kad tikrasis tiesos suvokimo kelias eina per tiesiogiai į žmogaus protą Dievo įkvėptą būties idėją. Ji yra asmenybės subjektyvumo versmė ir dieviškasis sielos nemirtingumo pamatas. V. Gioberti nagrinėjo proto intuityviai suvokiamą būties sąvoką, dėl kurios tikru žinojimu tampa jutimiškai patiriamų konkrečių esinių egzistencija.
2941