neobaròkas (neo… + barokas), 19 a. vidurio–20 a. pradžios architektūros ir dailės kryptis, istorizmo ir eklektikos apraiška.
Ferdinando Laeiszo koncertų salė Hamburge (1908, architektas Martinas Halleris)
Paryžiaus Grand Opéra rūmai (1861–75, architektas Ch. Garnier)
Susiklostė veikiamas romantizmo idėjų ir tendencijų. Atspindėjo didmiesčių buržuazijos skonį. Kūrėjai priešinosi klasicizmui, išoriškai tęsė baroko tradicijas. Neobarokas labiausiai būdingas visuomeninių pastatų (teatrų, bankų, biržų), bažnyčių, rūmų ir gyvenamųjų namų architektūrai. Pastatams būdinga monumentalumas, masyvios formos su gausiu barokiniu dekoru, kartais su neorenesanso, neoklasicizmo, art nouveau elementais. Neobarokas ryšku baldų, liturginių reikmenų, bažnyčių drabužių formoje ir puošyboje. Plito daugiausia Europoje – Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Žymesni neobaroko architektai: Ch. Garnier (Paryžiaus Grand Opéra rūmai, 1861–75), F. von Thierschas (Teisingumo rūmai Miunchene, 1887–97), J. Zawiejskis (J. Słowackio teatras Krokuvoje, 1893), P. Wallotas (Reichstago pastatas Berlyne, 1894).
Lietuvoje
Lietuvoje neobaroko pastatų suprojektavo architektai K. Korojedovas, T. Rostworowskis, V. Stipulkovskis ir kiti. Žymiausias neobaroko statinys – P. Vileišio rūmų ansamblis Vilniuje (1906, inžinierius A. Kleinas, dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). 20 a. 3 dešimtmetyje neobaroko formos naudotos ieškant lietuviško tautinio stiliaus – viešbutis Lietuva (1925) ir Valstybės teatro rekonstruoti rūmai (1923, su architektu M. Songaila) Kaune, Betygalos bažnyčia (1930, visų architektas V. Dubeneckis).
P. Vileišio rūmų ansamblis Vilniuje (1906, inžinierius A. Kleinas, dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
1688