neobiheiviorizmas

neobiheiviorzmas (neo… + biheiviorizmas), neobiheviorzmas, psichologijos kryptis, apimanti pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus. Susiformavo 20 a. 4 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, biheiviorizmui suskilus į keletą krypčių – loginį (C. L. Hullis), kognityvinį (E. Ch. Tolmanas), radikalųjį (B. F. Skinneris) biheiviorizmą. Neobiheivioristai, mėginę nusakyti konkretesnius dėsnius ir suformuluoti labiau pagrįstas elgesio teorijas, pakeitė biheiviorizmo formulę S→R (stimulas sukelia reakciją) įterpdami tarp stimulo ir reakcijos tarpinius kintamuosius SX→x→R (čia x – psichikos komponentai, kurių negalima tiesiogiai stebėti: reikšmė, tikslai, motyvai, poreikiai, ketinimai, įgūdžiai ir kita). Išmokimas, pasak šios krypties atstovų, grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie bendri gyvūnams ir žmonėms, jis yra automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir priklauso nuo asmens valios, nervų. E. Ch. Tolmanas rėmėsi geštaltpsichologijos ir dinaminės psichologijos idėjomis, tarpiniais kintamaisiais laikė ketinimus, ekspektacijas (laukimas, tikėjimasis), žinias. Pasak jo, elgesys visada yra tikslingas, jame slypi ketinimas, lemiantis elgesį. Siekdamas tikslo, organizmas kaip priemonę naudoja aplinkos objektus ir kartu įgyja žinių apie tų objektų laiko, erdvės ženklinius santykius. Žinios yra ir tikslo siekimo priemonių ekspektacijos, kurios sudaro visybiškas sistemas, arba geštaltus (pažintinius žemėlapius). Ekspektacijos atspindi aplinkos objektų ryšius ir santykius. Organizmo elgesį E. Ch. Tolmanas nusako formule S→S (tai yra stimulas sukelia stimulą) C. L. Hullis rėmėsi rusų fiziologo I. Pavlovo aukštosios nervinės veiklos teorija (aukštosios nervinės veiklos fiziologija). Svarbiausiu tarpiniu kintamuoju laikė įgūdį, kuris susidaro t. p. kaip ir sąlyginis refleksas. Tarp įgūdžio ir reakcijų yra dar vienas tarpinis kintamasis – efektyvusis reakcijos potencialas. Reakcijos potencialą skatina poreikis ir motyvai, jį stabdo slopinimas. Tarpiniu kintamuoju C. L. Hullis laikė efektyviai veikiantį reakcijos potencialą, kuris gaunamas iš reakcijos potencialo atėmus slopinimo formas. B. F. Skinneris tyrinėjo bausmės ir pastiprinimo įvairias sistemas, veikiančias išmokimą. Teigė, kad už I. Pavlovo sąlyginės reakcijos tipą – klasikinį sąlygojimą (t. y. refleksinį elgesį, pasireiškiantį automatiškomis reakcijomis į tam tikrus dirgiklius) – yra svarbesnis operantinis sąlygojimas (mokymasis, kai asmuo arba gyvūnas atlieka arba neatlieka tam tikrą veiksmą atsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas). Tyrimais įrodė, kad elgesio modifikacija gali būti pasiekiama dėl norimo elgesio teigiamo pastiprinimo.

Neobiheivioristai patobulino stebėjimo metodus, padarė svarbių išvadų (kad pasitelkiant stimulus ir pastiprinimus galima suformuoti įvairų elgesį, manipuliuoti asmeniu), daug dėmesio skyrė mokymosi procesui, bet buvo kritikuojami už žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimą.

2271