neoekspresionzmo architektūrà plėtota po II pasaulinio karo Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Amerikoje kaip moderniosios architektūros ekspresionizmo atmaina. Susiklostė kaip priešprieša racionaliam, asketiškam ir monotoniškam funkcionalizmui. Susijęs su architektūros kitomis kryptimis: organine architektūra, brutalizmu, metabolizmu, iš dalies su neoklasicizmu.
Pastatai unikalūs, asimetriški, netaisyklingi, dinamiški, sudėtingo plano. Naudotos metalinės, plonasienio gelžbetonio konstrukcijos, leidusios sukurti bet kokią formą. Pirmenybė teikta formai, akcentuota skulptūriškų architektūrinių formų raiška, siekta pastato funkcijos, konstrukcijos ir formos harmonijos.
TWA oro linijų skrydžių centras J. F. Kennedy oro uoste Niujorke (1962, architektas E. Saarinenas)
Lemiamą įtaką neoekspresionizmo susiklostymui turėjo Le Corbusier suprojektuota Ronchamp’o koplyčia (Aukštutinės Sonos departamentas, 1955), kuri vadinama pastatu-skulptūra (interpretuojama palapinė – pirmųjų krikščionybės skleidėjų simbolis). Architektas E. Saarinenas siekė transporto architektūrai suteikti reprezentatyvią išraišką; TWA oro linijų skrydžių centras J. F. Kennedy oro uoste Niujorke (1962) plano ir erdvės forma, konstrukcijos, išorinis vaizdas pajungta simbolinei idėjai – pastatas simbolizuoja paukštį. Architekto J. Utzono suprojektuotas Sidnėjaus operos teatras (1973) panašus į burlaivį. Neoekspresionizmo idėjos ryškiai atsiskleidė Brazilijos architektūroje (architektų L. Costos, O. Niemeyerio projektai).
Ilgainiui neoekspresionizmas prarado griežtumą, dėl išorinės formos akcentavimo nepaisant pastato paskirties nukrypta į manieringumą, ekstravagantiškumą (Leuveno katalikiškojo universiteto Medicinos fakulteto studentų pastatas Briuselyje, 1977, architektas L. Krollis, Abteibergo muziejus Mönchengladbache, 1982, architektas H. Holleinas, Groningeno muziejus, 1994, architektas A. Mendini ir kiti).
Leuveno katalikiškojo universiteto Medicinos fakulteto studentų pastatas Briuselyje (1977, architektas L. Krollis)
2271