neoekspresionzmo dail
Dailėje neoekspresionizmas reiškėsi kaip postmodernizmo tapybos kryptis. Susiklostė 20 a. 8 dešimtmetyje Vokietijoje (daugiausia Berlyne, Kölne) kaip priešprieša konceptualiam, minimalistiniam, abstrakčiam menui. Kūrybai būdinga spontaniška, veržli, emocionali, šiurkšti, impulsyvi gestinė tapysena, deformuotas piešinys, ryškios gyvybingos spalvos, jutimiška, neapdorota forma. Siužetai ir įvaizdžiai susiję su politikos aktualijomis, tautos kultūra, meno istorija arba asmenine kūrėjo patirtimi. Didelio formato kūriniuose neoekspresionizmo tapytojai vaizdavo didmiesčio gyvenimą, figūrinius motyvus, aukštus statinius, naktinius klubus, barus, magistrales.
G. Baselitz. Apelsinų valgytojas (aliejus, 1981)
20 a. 9 dešimtmečio pradžioje neoekspresionizmo terminas vartotas dailininkų G. Baselitzo, J. Immendorffo, A. Kieferio, A. R. Pencko, S. Polkeʼs, G. Richterio, grupių Bjaurieji realistai (M. Lüpertzas), Naujieji laukiniai (R. Fettingas, g. 1949) kūrybai apibūdinti. Po tarptautinių parodų Nauja tapybos dvasia Londone (1981), Laiko dvasia Berlyne (1982) neoekspresionistais imta vadinti vadinamosios laisvosios formos Prancūzijoje, transavangardo (M. Paladino) Italijoje, vadinamojo naujojo vaizdo tapybos Jungtinėse Amerikos Valstijose (J. Bartlett, g. 1941, S. Rothenberg, E. Fischlis) ir kitus menininkus. Lenkijoje plito 9 dešimtmetyje (R. Grzybas, g. 1956, M. Osiowskis, g. 1957). Neoekspresionizmo terminas taikomas ir kai kurių skulptorių kūrybai apibūdinti: Ch. Simondso (g. 1945), A. Kapooro, R. Whiteread, M. Jetelovos, I. Genzken (g. 1948), M. Abakanowicz.
Neoekspresionizmas Lietuvos dailėje
Lietuvoje su neoekspresionizmo tapybos stilistine kryptimi sietini kūriniai pradėti kurti nuo 20 a. 9 dešimtmečio. Paveikslai nedidelio formato, santūresnių spalvų, dažnai su lietuviško peizažo ir alegorinių figūrų įvaizdžiais.
-neoekspresionizmas
1664